Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 15d. 14:47

Julius Naščenkovas: Kaip Lietuvą nuo ES išgelbėti?

Julius Naščenkovas Pradėkime nuo pradžių: Europos Sąjungos politika lietuviams yra Žemė Neatrastoji. Koks yra Europos Parlamento, Europos Tarybos ir Europos Komisijos santykis – štai pakankamas testas; savęs, artimo ar praeivio paklauskite ir žinių lygis bus aiškus. Nepaisant to, 2018 m. spalio mėn. Eurobarometro tyrimas rodo, kad 65 proc. lietuvių narystę ES Lietuvai laiko teigiamu dalyku, o 88 proc. įsitikinę, kad narystė atnešė naudos Lietuvai.

Tautos meilė ES persidavusi ir Seimui: 2004 m. lapkritį Lietuva tapo pirmąja ES nare, ratifikavusia ES Konstituciją. Už balsavo 84, prieš – 4, dar 3 parlamentarai susilaikė. Prezidentas Valdas Adamkus tai įvertino kaip ženklą, „kad Lietuva tampa neatskiriama politiškai integruotos, bendrų socialinių vertybių vienijamos Europos dalimi“. Meilė, kaip ir pridera, akla: dokumentą Seimo nariai skaitė vos savaitę – vėliau bent keli prisipažino teksto neskaitę apskritai.

Meilė – ne amžina

Nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis, ypač tokioje neurotiškoje atmosferoje, kurios neatsikratėme net ir gavę nepriklausomybę. Tokioje terpėje ir vyksta nuotykiai: į EP kandidatuoja žmonės, kurie ES linkę suardyti. „Geriau jokios ES negu tokia“ – šią repliką esu gavęs iš kelių intensyvių euroskeptikų.

Aršiausi iš jų mobilizavosi po pavadinimu „Susigrąžinkime valstybę“ ir paskelbė programą, kaip, patekę į EP, vaduos Lietuvą iš ES gniaužtų.

Sukuri priešą tam, kad jį įveiktum

EP rinkimų programa prasideda teiginiu, kad yra „išryškėjusios ES krizės apraiškos, visose, o ypač senbuvėse ES šalyse skatinančios augantį nusivylimą integracija ir vieningos Europos perspektyvomis“. Griežtas teiginys, tiesa? Toks griežtas ir užtikrintas, kad turėtų būti pagrįstas kažkuo daugiau negu asmeniniu nusivylimu. Tačiau statistika rodo, kad savo skeptiška pozicija ilgainiui netiki net patys euroskeptikai: jeigu 2014 m. EP buvo 22% euroskeptikų, dabar jų likę 16%, nes dalis tiesiog prisijungė prie racionalesnių politinių jėgų. Tokioje situacijoje „susigrąžintojai“ gudrauja ir kiek įmanoma garsiau pranašauja griūvantį dangų tam, jog įtikintų patys save ir aplinkinius: kad tik nekiltų mintis nurimti, atsikvėpti ir pergalvoti!

Žinau, kad „susigrąžintojai“ dar visai neseniai su degančiomis akimis baksnojo į Jungtinę Karalystę: štai, jie pasitraukia, krizė. Baksnotojų gretos aptirto susikaupus įrodymams, kad britams stigo suvokimo apie ES ir nestigo išorės bei vidaus manipuliacijų.

Į EP kandidatuoja žmonės, kurie ES linkę suardyti. „Geriau jokios ES negu tokia“ – šią repliką esu gavęs iš kelių intensyvių euroskeptikų.

Netyčia supainiotos atsakomybės?

Kita startinė prielaida vaduoti Lietuvą iš ES skamba taip: „nors stojant į ES žadėta, kad pragyvenimo kokybe pasivysime ES vidurkį, Lietuva ir toliau išsiskiria iš Europos Sąjungos šalių vidine socialine atskirtimi, mažais atlyginimais ir perkamąja galia“.

Stebiuosi: žmonės, save pristatantys kaip mokslų daktarai, docentai, dėstytojai ar šiaip akademikai, nacionalinės politikos nesėkmes nurašo kaip ES trūkumus. Dar keisčiau matyti ir jų programinį tikslą „sustiprinti paramą valstybėms narėms skiriančių ES institucijų atsakomybę už tai, kad skiriama valstybėms narėms parama jose būtų skirstoma sąžiningiau, skaidriau ir mažintų, o ne didintų jų visuomenėse egzistuojančią turtinę bei socialinę atskirtį". Iš tikrųjų: ES prigimtis ir „griežtai, bet teisingai baudžiančio vado“ lūkestis nesutampa – galiu tik įsivaizduoti, kaip trūkčioja akis autoritarams gyvenant laisvo pasirinkimo ir individualios atsakomybės sąlygomis.

Sugriauta Lietuva?

Dar viena prielaida „susigrąžinti Lietuvą“: „integracija ir federalizacija vykdoma kartu su radikalia šalių ištautinimo ir išvalstybinimo programa, beatodairiškai griaunant jų dvasinį paveldą, kultūrines tradicijas ir moralines normas, prigimtinę šeimą ir – pasitelkus sąmoningai skatinamą masinę imigraciją ir multikultūralizmą – tautų Europą keičiant multikultūrine Europos tauta“.

Visada smagu girdėti, kaip kitus niekinantys pasivadina moralės puoselėtojais. Jiems galima priminti, kad moralė nėra juridinio asmens (ES visgi yra tik juridinis asmuo) ypatybė, ji yra fizinio asmens pasirinkimo galimybė. Kartu galima atkreipti dėmesį, kad moralės normos iš tikrųjų keičiasi, tik ne siaurėja, bet platėja ir gilėja. Matyt, tai skausmingiausiai pajaučia tie, kuriems viena lytis yra aukščiau kitos; kurie nesuvokia, kad jų laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė; kurie nemato skirtumo tarp asmeninių patirčių suformuotos pasaulėžiūros ir visuomenės moralės raidos. O juk galėjo „susigrąžintojai“ pasidalinti įrodymais, kaip ES politika padaro žmones žiauresnius, godesnius, niekingesnius. Negalėjo, nes nėra kuom dalintis: net kriminogeninė ES statistika metai iš metų yra tiek įvairi, kad jokių absoliučių išvadų daryti neįmanoma – su sąlyga, kad nemanipuliuoji, diskutuoji sąžiningai.

Galbūt kada nors bus ištirta, kas vyksta smegenyse tų, kurių moralė savus nuo svetimų skiria pagal praktikuojamus lytinius santykius. Kokia sudėtinga cheminė reakcija sukuria iliuziją, kad etiška atsitempti vaikus į homoseksualų eitynes tam, kad galėtų šaukti „kodėl šias eitynes turi matyti mano vaikai?“.

Gerbiami, štai dvi temos: lytiniai santykiai ir radikali klimato kaita. Turi susidaryti specifinis įžūlumo, kvailystės, trumparegiškumo ir nepilnavertiškumo derinys, kad siūlytumeisi į EP spręsti ne pražūtingus žmogaus veiklos padarinius ekosistemai, bet kitų lovos reikalus.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Europos sąjunga
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Europos sąjunga

Motyvacija iš negatyvo

Tiek tos įžanginės motyvacijos: savaip jie konstruoja savo tikrovę, nebūtinai į ją įsileidžia faktus, bet būtinai nepaleidžia asmeninių baimių su misija jas paversti kolektyvinėmis.

Politinėje komunikacijoje negatyvas yra stipri priemonė: ji padeda geriau identifikuoti kandidatus negu teiginiai „mes už“. Griežtas „ne“ kuria kieto žmogaus įvaizdį – viliamasi, kad su asmeninėmis atsakomybėmis neypatingai besitvarkantys rinkėjai, žmonės, kurie gyvenimo sprendimus norėtų patikėti kam nors kitam, taip atpažins lyderį, kuriam pavyksta susitvarkyti su silpnybėmis, gyvenimo pagundomis, konkurencija ir laisvos valios iššūkiais.

Tikslas – sunaikinti ES

Eikime prie konkrečių tikslų – pirmasis jų yra „sustabdyti ES federalizavimą“. Federalizmas – valdymo forma, kurią pasirinko vokiečiai, šveicarai, amerikiečiai. Mintis tokia: susitariama, kad vidaus klausimai tvarkomi savarankiškai, bet aukštesniu lygiu priimti sprendimai privalomi visoms narėms.

Šiandien, pavyzdžiui, ES turi vieningą ES užsienio politiką su jos vadovu priešaky. Vienas iš susitarimų – dalinė Rusijos blokada. Bet, matyt, nebus ginčo, kad valstybės narės su Rusija bendrauja skirtingai: nuo griežto Lietuvos tono iki draugiško Austrijos. Ką šioje vietoje stabdys „susigrąžintojai“?

Galbūt jiems kliūva tai, kad vyrauja vieninga muitų sistema? Paieškojau, ką sąrašo lyderiai kalba apie tai. Patikrinkite patys: jie gerokai dažniau komentuoja kryžiaus poreikį klasėse negu muitus ar laisvą gėrybių, kapitalo bei asmenų judėjimą.

Kad organizacija veiktų ir veiktų sėkmingai reikalinga subordinacija. Verta ieškoti, kokiu laipsniu ir kokiu intensyvumu, bet neigti logiką, kad tarptautinėje organizacijoje tam tikri sprendimai turi būti visiems privalomi, yra bent jau keista. Keista ir nesąžininga: jeigu nori pakirsti organizacijos galimybę veikti ir nepasiūlyti alternatyvaus išteklių ir pareigų paskirstymo modelio, turėtum aiškiai prisistatyti ES priešininku.

Aiškiai įvardinti reikia ir štai ką: nė vienos iš ES valstybių atstovai EP nenori panaikinti kitos valstybės. Vokietijos ir Prancūzijos parlamentarai nesiekia panaikinti savo valstybių Europos naudai. Mažosios ES narės neketina susijungti į bendrą darinį. Kaip ir ankščiau, taip ir ateityje ES narės yra laisvos išstoti iš ES – savo naudai ar nelaimei.

Bet ne visi ir siūlo manipuliuoti istorija taip, kad kruvini dievai vaidentųsi kaip Europos pamatas.

Inkvizicijos Europa

Kitas jūsų dėmesio vertas programinis punktas – siekis „pripažinti antikines ir krikščioniškas Europos ištakas“. Akademikai, matyt, praleido kursą apie religijos ir valstybės atskyrimą. Tie, kurie kaip pamatą iškelia dievus, nepriklausomai nuo jų pavadinimų, nėra civilizacijos vedliai. Jie – kaip apendiksas: supranti, kad kažkada turėjo funkciją, pasibaigusią su rašytine patirties perdavimo forma, tačiau vis dar yra. Jų veikla – tarp neutralios ir pavojingos. Kas tai bebūtų – katalikai, stačiatikiai, musulmonai ar budistai, – jie tiek daug investavo į savo fantazijų pasaulio kūrimą ir jo apsaugą nuo proto, kad yra pasirengę destruktyviems asmeniniams bei kolektyviniams konfliktams.

Įsijaučiau? Sutinku, jungiam žemesnę pavarą: ne visi yra vienodai išprotėję. Bet ne visi ir siūlo manipuliuoti istorija taip, kad kruvini dievai vaidentųsi kaip Europos pamatas.

Kiekvienam radikalui vaidenasi radikalai

Atskiro paminėjimo vertas ir siekis „atsisakyti dabar žlungantį integracijos projektą grindžiančios liberalkomunistinės ideologijos nuostatų ir iš šios ideologijos kylančių pretenzijų kurti homo europaeus – naujojo europinio žmogaus tipą“.

Vien terminas „liberalkomunistinė ideologija“ turėtų perspėti, kad „susigrąžintojai“ nesibodi fantazuoti. Prisipažįstu, kurį laiką nuoširdžiai mėginau suprasti, kodėl jie tokia grėsme laikytų mistinį homo europaeus: eidavau, klausydavau ir skaitydavau. Mano spėjimas toks: šitų žmonių euraziniame mentalitete gerokai didesnę dalį užimą Azijos dalis: paklusimas lyderiui, jėgos garbinimas, nuolankumas titului ir pareigybei. Sudėtinga būdavo nesišypsoti, kai girdėdavau juos garsiai liūdint, kokia prisitaikėliška pilka masė juos supa – ir dar garsiau puolant tuos, kurie neprisitaikė prie „susigrąžintojų“ darbotvarkės ar tiesiog galvoja kitaip.

Visi akmenys į Sorošą

Dar vienas tikslas – kovoti prieš Sorošą. Tai parašyta tarp šių eilučių: „ES lygmeniu teisiškai reglamentuoti paneuropinių žiniasklaidos tinklų veiklą valstybėse narėse siekiant apriboti jų galimybes griauti tautas ir nacionalines valstybes diegiant jų gyventojams globalių korporacijų interesams tarnaujančią tautinio ir valstybinio nevisavertiškumo jausmą ugdančią neokolonijinę ideologiją; apriboti globalistinių galios centrų galimybes daryti įtaką valstybių narių vidaus ir išorės politikai sukuriant teisines ir institucines prielaidas prižiūrėti ir kontroliuoti valstybėms žalingą jose įsikūrusių transnacionalinių (,,nevyriausybinių“) įstaigų ir agentūrų veiklą“.

Atkreipkite dėmesį: „susigrąžintojų“ nuomone, nacionalinės valstybės yra per silpnos atsilaikyti prieš koncentruoto kapitalo spaudimą, todėl reikia ES lygiu visoms valstybėms primesti (!) taisykles, kaip tvarkytis su galios centrais. O kur dingo tautinis savarankiškumas ir išdidus gebėjimas gyventi vakuume?

Galbūt prasminga atsiversti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai failą: prie jo prisegti dokumentai, kaip EP nariai bendravo su tabako pramonės lobistais. Netruksite įsitikinti, kad būtent asmeninis egoizmas, o ne teisinės ar institucinės prielaidos lėmė lobistų pergales bei pralaimėjimus.

Arba šis pratimas: pasiūlykite tiems, kurie vartoja sąvokas „neokolonijiniai globalistai“, ant popieriaus, schematiškai išdėstyti galios žemėlapį, nupaišyti sprendimų priėmimo procesą ir identifikuoti skirtingų lygių grėsmes. Rašau iš patirties: dauguma tokio pratimo atsisako. Kai užburiantys žodžių junginiai palyginami su į schemas išverstais procesais, ima ir pasirodo, kad baubai ne tik kad išgalvoti, bet tikrosios bėdos lieka apeitos, nes nesiderina su individualia tikrove.

Pacifistai?

Atskirai aptarti vertą tikslą „nepritarti ES kariuomenės kūrimui“. Nežinau, kuriame burbule gyvena „susigrąžintojai“, bet jame NATO veikia sklandžiai ir amžinai. Sveikinu jų pasirinkimą gyventi šia diena – nežinau motyvacijos, kodėl bent jau saugumo srityje neverta strategiškai žvelgti į priekį ir bent svarstyti scenarijus, tokius kaip ES pajėgų NATO blokas.

Suprantama, kad glaudesnis karinis bendradarbiavimas reikštų ir stipresnę ES, o tai nėra „susigrąžintojų“ siekiamybė. Tačiau kai jie rimtu veidu siūlo menkinti ES ir kartu aršiau kovoti su kitais galios centrais, bet be vieningų ES pajėgų – sakykite, ar jums vis dar pavyksta išlaikyti rimtą veidą?

„Susigrąžintojų“ prie konstruktyvių niekaip nepriskirsi – ES iššūkius jie sukergė su nacionalinėmis nesėkmėmis bei asmeninėmis problemomis

Pretenduojantiems į objektyvumą

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad „susigrąžintojų“ programoje nėra su kuom sutikti: pritariu tikslams „ES dokumentuose oficialiai įtvirtinti <...> lygų nacių ir sovietų nusikaltimų vertinimą“, „atšaukti ES pritarimą „Nord Stream 2“ projektui“. Šitie tikslai yra proga Lietuvai bent jau prisijungti prie debatų, jeigu ne tokius inicijuoti. Atkakliai ir sistemingai veikiant įmanomas ir pokytis – Lietuvos iniciatyva būtų sveikintina.

Tačiau tai taip nublanksta po „nusikalstamos neokomunistinės genderizmo ideologijos propaganda“, kad tiek ir tegaliu: objektyviai paminėti.

Reikia pripažinti, kad ES turi iššūkių, ir jų sąrašas yra įspūdingas. Ignoravimas nėra sprendimas: laikas prastas situacijas tik dar labiau apsunkins. Todėl pritariu visiems, konstruktyviai argumentuojantiems, ką ši organizacija turi daryti geriau.

„Susigrąžintojų“ prie konstruktyvių niekaip nepriskirsi – ES iššūkius jie sukergė su nacionalinėmis nesėkmėmis bei asmeninėmis problemomis; ir net neaišku, kokiomis proporcijomis. Dar daugiau: jiems labiau būdingas savęs aukštinimas ir visų, kurie iškrenta už jų tiesos spektro, niekinimas. Liūdna ir kartu pavojinga, kad jų rate analizė ir rekalibracija yra nepalyginamai retesnė už agresiją.

Norėčiau, kad šitas sąrašas gautų kiek įmanoma mažiau balsų, nes tai būtų įrodymas, kad mes skiriame racionalius kritikus nuo destruktyvių veikėjų. „Susigrąžintojų“ ignoravimas būtų gera proga parodyti, kad esame pasirengę dalyvauti šiandienos pasaulyje be pykčio ir baimės, kad teigiamų permainų katalizatoriaus vaidmuo mums priimtinesnis už aukos pozą.

Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min