Negaliu nereaguoti į straipsnį, kuriame Ieva Davydenko cituoja mano žodžius ištartus prieš pat eiseną.
Taip, aš teigiau ir neatsižadu savo žodžių, kad „iš šalies emigravus beveik 1 mln. lietuvių, šis šūkis yra kaip niekada aktualus“.
Taip, aš manau, kad emigracija yra problema. Tačiau noriu pabrėžti, ką gerbiama Ieva, manau, tiesiog neteisingai suprato. Problema jokiu būdu ne emigrantai, bet emigracija. O didžiausia problema priverstinė emigracija. Mūsų tauta XX amžiuje išgyveno ne vieną priverstinę emigraciją dėl karo siaubų ir okupantų organizuotų trėmimų. Tačiau XX ir XXI amžių sandūroje didelė mūsų tautos dalis buvo priversta emigruoti dėl nedarbo ir skurdo, juk ne visi gali pasitenkinti duona ir vandeniu, ar elgetos terbelės turiniu.
Skirkime sąvokas: ar išvykimas studijuoti užsienin yra emigracija? Mano giliu įsitikinimu – tikrai ne. Ar išvykimas užsidirbti pinigėlių, kad šeima galėtų išgyventi, nes valstybę valdę politikai nuvarė šalį žemiau skurdo ribos, yra emigracija? Irgi ne. Ar išvykimas atostogauti, ar į pažintinę turistinę kelionę yra emigracija? Taip pat ne. Tai tiesiog išvykimai, kurie trunka trumpiau ar ilgiau, bet jie nesunaikina tautos.
Aišku, kiekvienas žmogus gali sukurti šeimą užsienyje, ten įsikurti ir įleisti šaknis, tačiau esu įsitikinęs, kad tik labai mažas procentas šio lietuvio anūkų kalbės lietuviškai.
Mūsų žinia, kurią nešėme skanduodami „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“ yra tai, kad mūsų tauta turi vienus namus, mūsų mažą tėviškėlę, kurioje turi būti gera visiems, kad nereiktų tėvams lieti prakaito užsienio valstybėje, o vaikams augti su močiutėm ar kaimynais.
Mūsų kalba ir unikali kultūra, bei papročiai gali išlikti tik tautinėje valstybėje – Lietuvoje. Jaunime, keliauk, studijuok, užsidirbk užsienyje, bet mylėk savo tėvynę, ilgėkis jos ir galų gale grįžk į ją. O mes čia pasilikę tavęs lauksime ir pasitiksime sugrįžtant kaip brolį ar sesę, kaip savo gentainį. Tačiau jei nori būti ir jausti lietuviu, Lietuvos dalimi, būk malonus ir prisidėk prie Lietuvos puoselėjimo. Susikurti tik sau ir savo šeimai gerovę užsienyje, tai savanaudiška. Prisijunk ir kurkime Lietuvoje gerovės valstybę, kad čia būtų gera ir saugu, kad norėtųsi čia grįžti.
Tuščia vieta ilgai nebūna, nes motulė gamta nemėgsta tuštumos. Neleiskime, kad mūsų tauta išsibėgiotų ir išnyktų, bet jokiu būdu neužsidarykime savo nedideliame kaimelyje. Keliaukime ir pažinkime kitas šalis, kultūras, papročius. Juk tik taip mes suprasime ką turime, tik taip pradėsime vertinti savo lietuvybę ir gimtąjį kraštą. Visada širdyje jauskime meilę savo tėvų žemei bei pareigą jai, tada nebus baisu šventinėje eisenoje sušukti iš visos širdies: „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“
