Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2019 gruodžio 9d. 20:43

Juozas Augutis: Atkurkime universitetų autonomiją

Juozas Augutis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Juozas Augutis

Lietuvos aukštojo mokslo bendruomenė kaip maža visata, sovietmečio suspausta į vieno universiteto ir kelių institutų bei akademijų branduolį, po nepriklausomybės sprogimo susiskaldė ir ėmė skrieti į visas puses.

Akademinės bendruomenės susiskaldymo ir nutolimo priežasčių galima būtų įvardinti bent keletą. Tačiau viena iš esminių – valdžios pastangos biurokratizuoti mokslą.

Pirmasis po nepriklausomybės Mokslo ir studijų įstatymas, aiškus ir lakoniškas, įtvirtinantis universitetų ir aukštųjų mokyklų autonomiją, nubrėžiantis griežtas ribas ministerijai, buvo greitai okupuotas ir apgyvendintas biurokratų bei vidutinybių. Svarbiausias uždavinys buvo sumažinti aukštųjų mokyklų autonomiją, apriboti laisvų, kūrybiškų mokslo ir studijų formų kūrimą, o didžiausias noras – suskaldyti akademinės bendruomenės vienybę. Liūdniausia, kad tai pavyko su kaupu.

Pirmoji rimta biurokratų pergalė buvo studentų krepšelių įvedimas. Iš ministerijos varpinės išdidžiai buvo paskelbta, kad pasibaigė aukštųjų mokyklų nepriklausomybės era – nuo dabar ministerija nustatys, kiek ir kokių krepšelių kuriai studijų krypčiai paskirti.

Universitetai ir kolegijos dėl krepšelių pradėjo kovoti tarpusavyje. Kad ta kova būtų dar aršesnė, ministerija ėmėsi nustatinėti sąlygas studentų priėmimui į aukštąsias mokyklas, ir, galiausiai, per LAMA BPO, perėmė jį į savo rankas. Kodėl aukštosios mokyklos nepasipriešino? Ne taip viskas lengva ir paprasta.

Biurokratija prieš aukštojo mokslo krepšelizaciją atliko apšaudymą sunkiąja artilerija. Universitetai ir kolegijos buvo apkaltinti nesąžiningu studentų priėmimu, kokybės mažinimu ir pradėjo kitą kampaniją su šūkiu, kad Lietuvoje – per daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu.

Aukštosios mokyklos, turėdamos skirtingo populiarumo programas, būdamos skirtingo patrauklumo miestuose, pasidavė šiai provokacijai, ėmė kovoti vienos prieš kitas, kurti atskirus aljansus, menkinti vienos kitas, bandyti pelnyti tuo metu valdžioje esančių politikų ir ministrų palankumą. Tą darė visi be jokios išimties. Kare kaip kare.

Antras kirtis universitetų autonomijai buvo jų valdymo funkcijų atėmimas iš senatų ir perdavimas taryboms. Pirmieji tarybų sudarymo nuostatai buvo tokie, kad pusę narių turėjo skirti ministras. Prieš tokį pasikėsinimą į universitetų autonomiją pirmasis pradėjo kovoti Vilniaus universitetas. Deja, visi kiti universitetai tylėjo ir kova buvo pralaimėta. Tarybos, nors ir švelnesne forma, universitetuose buvo įvestos.

Toliau sekė universitetų tinklo optimizavimo planai. Be jokios aiškios strategijos, be diskusijų su akademinėmis bendruomenėmis. Kovojantys už savo teises Vytauto Didžiojo, Sporto ir kiti regionų universitetai, deja, liko vieni, jų kolegos iš kitų universitetų žiūrėjo į tą kovą pro tvoros plyšius. Šių pavyzdžių virtinę galima tęsti ir tęsti konstatuojant šimtmečiais patikrintą tiesą, kad vienas lauke ne karys.

Paskutinių dienų įvykiai vėl rodo, kad mes nieko nepasimokėme, nesugebame susivienyti.

Paskutinių dienų įvykiai vėl rodo, kad mes nieko nepasimokėme, nesugebame susivienyti. Esu įsitikinęs, kad ir Vilniaus universiteto keliami reikalavimai, akcentuojant tik atlyginimų didinimą net ir sėkmės atveju, bus tik laikinas ir nelabai reikšmingas pokytis aukštajam mokslui.

Manau, kad akademinei Lietuvos bendruomenei reikia nedelsiant spręsti du svarbiausius uždavinius. Pirmasis – turi būti iš esmės peržiūrėtas Mokslo ir studijų įstatymas, atstatyta universitetų autonomija, parengtas ir Seime patvirtintas tvarus, skaidrus ir ilgalaikis mokslo ir studijų finansavimo įstatymas, kuris užtikrintų, kad per penkerius metus visi finansavimo rodikliai pasiektų ES vidurkį. Antrasis uždavinys, be kurio mes niekada neišspręsime pirmojo, tai akademinės bendruomenės konsolidavimas ir sutaikymas.

Manau, kad akademinei Lietuvos bendruomenei reikia nedelsiant spręsti du svarbiausius uždavinius.


Esu VDU rektorius. Kaip ir kitų universitetų rektoriai, kovodamas už savo bendruomenę turbūt ne visada buvau objektyvus kitų aukštųjų mokyklų bendruomenių atžvilgiu, nors ir stengiausi to nedaryti.

Tačiau šiandien yra lūžio taškas. Turime surasti savyje jėgų, pažvelgti kritiškai į esamą padėtį ir susivienyti sprendžiant pagrindinius, Lietuvai egzistencinius aukštojo mokslo klausimus. Mums nereikia nuolat veikiančių formalių darinių ar organizacijų. Tokių mes jau turime daugybę. Mums reikia susirinkti į plačią visos akademinės bendruomenės agorą, priimti bendrą Lietuvos aukštojo mokslo Konstituciją, kurioje būtų surašyti esminiai aukštojo mokslo egzistavimo principai ir nuostatos. Po to už ją galima būtų kovoti ir atskirai, ir kartu, svarbu, kad mūsų tikslas būtų vienas.

Todėl dabar noriu pakviesti visų universitetų administracijas, bendruomenes, taip pat savo kolegas rektorius burtis dėl bendrojo gėrio – kad Lietuvoje būtų atkurta šimtmečius puoselėta universitetų autonomija, užtikrinanti laisvą ateities mokslą ir studijas.

Per keletą mėnesių atviru būdu galėtume sukurti Lietuvos aukštojo mokslo Konstituciją, kurioje būtų įtvirtinti pagrindiniai akademinės laisvės ir etikos, finansavimo, tarptautiniu mastu konkurencingos mokslo ir studijų kokybės ir kiti pagrindiniai mūsų akademinio gyvenimo principai bei siekiai. Jei kiltų skirtingų siūlymų, už juos galėtume balsuoti mūsų susibūrime. Toliau liktų tik kovoti, kad priimtos nuostatos ir siekiai būtų įgyvendinti. Tai galėtume daryti ir visi bendrai, ir kiekvienas atskirai.

Kiekvieno iš mūsų indėlis čia būtų svarbus ir reikšmingas.

Vivat Academia!

Su pagarba prof. Juozas Augutis

Šis Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus Juozo Augučio komentaras buvo paskelbtas jo paskyroje „Facebook“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min