Toliau klausytis premjero vis įdomiau – Vyriausybės klaida yra negebėjimas įsiklausyti į oponentų siūlymus bei susikalbėti su jais. Išties nauja ir net kažkaip neįprasta tradiciškai politinį šaltumą demonstruojančiam A.Kubiliui. Toliau dar įspūdingiau – visiems garsiai pasakytas ačiū: „Esu dėkingas Lietuvos žmonėms, prezidentui Valdui Adamkui ir ypač prezidentei Daliai Grybauskaitei už tai, kad atlaikėme šiuos metus, (...) noriu padėkoti ne tik Vyriausybės bendražygiams, bet ir visam Seimui, (...) noriu padėkoti kiekvienam iš jūsų ir už paramą, ir už kritiką.“ Visai kitas A.Kubilius.
Kur dingo įprastas konservatorių Vyriausybės vadovas, kuriam krizė tinka kaip nuotakai nuometas. Krizės situacija su visais savo sunkumais Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) lyderiui yra vertinga. Jei jis išsilaikys Vyriausybėje, jei sulauks krizės pabaigos ir su jo vardu bus siejamas išėjimas iš krizės – A.Kubilius ilgam liks politikoje kaip krizės nugalėtojas, laimėtojas ir neginčijamas (vienintelis) lyderis dešiniajame flange bei dalyje visuomenės. Bet tai vizija ateičiai.
Šiandien dienotvarkėje buvo biudžeto svarstymas ir sunkus opozicijoje esančių bei daugumai priskiriamų, tačiau besiblaškančių vienalietuvininkų suvaldymas.
Štai čia A.Kubiliaus kitokio kalbėjimo priežastis – pojūtis, kad biudžeto svarstymas bus sudėtingas ir pavojingas premjerui, valdančiajai daugumai bei jų rėmėjams. Per balsavimą vertybe tampa kiekvienas balsas, todėl reikia visus prisiminti ir bent jau padėkoti už kritiką. Nauja premjero retorika sietina su keliais
veiksniais. Visų pirma – sektinas Seimo pirmininkės pavyzdys muštis sau į krūtinę. Jos kalbėjimas buvo įspūdingas, netikėtas ir paveikus. Taigi premjeras toli neieškojęs pakartojo Irenos Degutienės kalbos manierą. Antra – atsisukti į opoziciją vertinga jau vien todėl, kad tikimasi pritraukti bent vieną balsą į savo pusę. Trečia – visuomenė, kaip ir Seimas, yra pasidalijusi į kelias šalininkų stovyklas, todėl kalbėti tik su saviškais ir dėl jų, vadinasi, atstumti likusią, didžiąją visuomenė dalį ir negauti jos palaikymo. Tai pavojinga.
Neužmirškime ir artėjančių rinkimų į savivaldą. Jeigu ima kurtis net prorusiškos partijos, vadinasi, visuomenėje TS–LKD padėtis nėra tokia gera, kaip ją rodo reitingai. Reikalinga pritraukti emocinguosius, bent jau neleisti jiems pamatyti kitų, „geresnių“. Praradus pozicijas savivaldoje valstybė taptų savotiškai suskaldyta: Vyriausybė bei valdančioji dauguma dešinioji, o regionai – centro kairėje pusėje. Visuotinis susiskaldymas.
Todėl A.Kubiliaus kalba ir yra suformuota didvyriško supratingumo stiliumi, kur pastebimi kitaip matantieji, minimos savos klaidos, nes tikras didvyris dramatiškai suvokia situacijos sunkumą, net jo pagilėjimą, tačiau net nesiruošia nusileisti ir išsiduoda dėl esminio klausimo – biudžetas galėjo būti tik toks, kokį pateikė Vyriausybė: „negalima pakeisti krizės įveikimo politikos“. Tai ar išgirdo premjeras opoziciją, kitaip mąstančiuosius ir kitokius išėjimo iš krizės kelius siūlančius politikus?
