Vyriausybė nepamirš nė vieno iš mūsų. Todėl pasirūpins mūsų vaikais – atimdama iš tėvų, kurie tapo nemokūs dėl jos pačios išmintingų sprendimų, ir įkurdindama pasaulyje garsėjančiose lietuviškose prieglaudose. Pasirūpins mūsų sveikata – apmokestindama apsilankymus poliklinikose, ligoninėse ir taip medikų pamaloninimui skiriamus litus įsidėdama sau į kišenę. Pasirūpins mūsų automobiliais – jei prisimenate, planai apmokestinti gyventojų mašinas ne atšaukti, o tik atidėti. Pasirūpins net mūsų dešra.
Kuo čia dėta dešra? Viskas labai paprasta – tuo, kad Vyriausybė baisisi esanti užversta Lietuvos ūkininkų skundais. Šie esą vos ne su ašaromis akyse reikalauja, kad politikai išgintų pagaliau iš turgų mėsos perpardavėjus, nuodijančius tautą lenkiška mėsa.
Kada premjeras Andrius Kubilius (beje, vienoje televizijos laidoje taip ir nesugebėjęs prisiminti, kiek kainuoja kilogramas kiaulienos) ir jo surinkta didžiausių Lietuvos protų komanda pastarąjį kartą lankėsi turguje?
Kodėl nuodijančius? Todėl, kad pigus daiktas negali būti geras, o lenkiška mėsa tokia ir yra. Kodėl Vyriausybei dėl to ant peties verkia Lietuvos ūkininkai? Todėl, kad pigi lenkiška mėsa atima iš jų paskutinį litą – nesąmoningi pirkėjai spjauna į šūkį „Pirk prekę lietuvišką“ ir kemša savo pinigus į perpirklių pinigines.
Bet... Kada premjeras Andrius Kubilius (beje, vienoje televizijos laidoje taip ir nesugebėjęs prisiminti, kiek kainuoja kilogramas kiaulienos) ir jo surinkta didžiausių Lietuvos protų komanda pastarąjį kartą lankėsi turguje? Ne, ne sostinės Tymo turgelyje – puikiame, bet jau virtusiame didelių ponų promenadų vieta? Paprastame turguje, kur lauke, darganoje, dreba daržovių pardavėjai, o paviljonuose glaudžiasi prekiautojai mėsa?
Tai štai, jei premjeras A.Kubilius iškeistų eilinį pasipėrimą pirtyje su Arūnu Valinsku į vizitą turgun, apie Lietuvos ekonominę padėtį sužinotų daugiau, nei skaitydamas išsamiausias savo numylėtų bankų analitikų ataskaitas. O pirmiausia, savo akimis išvystų tai, kas net analitikams seniai žinoma: ūkininkų turguje su žiburiu nerasi. Nebent bobulytę su krapų ryšeliu ar vargo žemknisėlį, per metus užsiauginusį du paršelius: vieną sau, kitą – parduoti.
Ūkininkai yra tie, kurie nepaisydami valdžios „malonių“ bando išgyventi iš savo darbo, – jie negali sau leisti prabangos mesti namus, tvartus, daržus tam, kad sostinės turguje per pusdienį parduotų keletą kilogramų šviežienos. Tad sukasi kitaip: kas derasi su perpardavėjais, kas, po kelis susimetę, samdo patikimą kaimyną, kad jų gėrybes parduotų. Ir stovi tada turguje petys petin – kas su viso savo kaimo kumpiais ir išpjovomis, kas su kaimynų lenkų gaminiais, o kas ir su lietuviškų įmonių dešromis – tokiomis pačiomis kaip parduotuvėse, tik maždaug perpus pigesnėmis.
Kodėl tos dešros atsiduria turguje, premjeras turėtų klausti visą Lietuvą jau apraizgiusio prekybos tinklo ponų, nors apie gamintojams keliamas sąlygas, o jų nesilaikant – sankcijas, rašyta jau ne kartą. Nors gal klausti nereikia: gal jie patys žino, kada ir ką premjero, o gal jo komandos ausin pašnibždėti. Nes ta lenkiška mėsa, nuodijanti lietuvius turguje, didžiuosiuose prekybos centruose seniai išstūmė lietuvių ūkininkų jautieną ir kiaulieną. Skirtumas nuo turgaus – tik kaina. Kur ji didesnė, manau, aiškinti neverta.
Ir dar. Turguje premjeras galėtų pamatyti aštuoniasdešimt šešerių metų močiutę. Stovinčią prie mėsos prekystalio ir prašančią už 1,2 lito – visus pinigus sučiurusioje piniginėje – pasverti gabalėlį kepenų, maisto visai savaitei. Tai štai, kai išmintinga premjero komanda iš turgaus išguis perpardavėjus ar pardavėjus (nes jie visi pagal Vyriausybės skleidžiamus signalus iš esmės linkę apgaudinėti valstybę), o pirkėjus suvarys į teisingus ir gerus prekybos centrus, ta močiutė mirs iš bado. Nes turgaus pardavėja mėsos bryzelį senutei davė nemokamai. „Maximos“ koncepcija to nenumato.
