Kaip prisimename, per Velykas Jis pasišaukė visų mylimą popiežių Joną Paulių II.
Panašiai, artėjant Kalėdoms, Jo Angelas išsivedė seniausio Žemaičių vyskupijos kunigo Julijono Tamošausko sielą. Išsivedė kiek anksčiau, paskutinei advento savaitei prasidėjus, kad iki užsidegant Kalėdų Žvaigždei, kunigas Julijonas, atkeliavęs iki Dangaus vartų, šv. Petro draugijoj ramiai pailsintų savo per devyniasdešimt trejus metus nuvaikščiotas kojeles, giliai giliai į astmos iškankintus plaučius įkvėptų gaivinančio Rojaus sodų oro, o jau tada kartu su visa Dangaus karalija didžiu balsu, tokiu, kokiu jis laikė savo paskutines mišias, užgiedotų „Sveikas, Jėzau gimusis...“
Kodėl tuo metu, kai visas krikščioniškas pasaulis džiugioje rimtyje laukia Kūdikėlio gimimo, aš rašau apie tą, kuris iškeliavo amžinybėn?
Kodėl tuo metu, kai visas krikščioniškas pasaulis džiugioje rimtyje laukia Kūdikėlio gimimo, aš rašau apie tą, kuris iškeliavo amžinybėn?
Todėl, kad būtent ant tokių žmonių pečių per sudėtingą dviejų tūkstantmečių laikotarpį, kupiną sukrėtimų, nuopuolių ir prisikėlimų, išsilaikė nesugniuždyta Katalikų bažnyčia, kad būtent tokie kunigai savo kukliu, paprastu gyvenimu ir nuoširdžiu atsidavimu Bažnyčiai liudydami Kristaus meilę ir jo mokymo gyvybingumą, ne tik išsaugojo tikėjimą, bet ir sėkmingai skleidė jį savo parapijose – tose pirminėse ir pamatinėse Bažnyčios kūno ląstelėse. Tai jiems mes turime dėkoti, kad Kalėdų rytą viso pasaulio ir visos Lietuvos katalikai džiugiomis giesmėmis tebesveikina gimusį Atpirkėją.
Rašau norėdama dar kartą prisiminti nepaprastai šviesų žmogų, kuris apie tris savo ganytojiškos veiklos dešimtmečius praleido Darbėnuose. Paskutiniuosius aštuonetą metų jis buvo altarista. Amžius ir sveikata negailestingai mygo jį prie namų, trukdė daryti tai, kam jis buvo pasiaukojęs, bet iki pat paskutinės savo gyvenimo savaitės kiekvieną sekmadienį senasis altarista Julijonas sunkiai linkstančiomis kojomis kopdavo bažnyčios kalnelin.
Jau po laidotuvių kažkuris iš kitos parapijos atvykęs mirusiojo giminaitis teiravosi darbėniškių, ar ir senatvės sulaukęs kunigas Julijonas vis dar tebebuvo toks pat reiklus ir griežtas savo ganomoms avelėms, kaip jaunystėje.
Teko patvirtinti: taip! Iki pat paskutinio atodūsio velionis išliko ištikimas kunigo tarnystės išugdytiems principams, reiklus tiems, kurie norėtų save VADINTI krikščionimis – katalikais, bet stokoja ryžto ar išminties GYVENTI kaip katalikai. Tačiau, skirtingai nuo politikų, kurie, siekdami postų, tik pažada būti visiems vienodai teisingi ir reiklūs, o vėliau savo pažadus užmiršta, kunigas Julijonas išties buvo ir iki paskutinio atodūsio išliko vienodai reiklus visiems: ir prezidentui, ir miestelio seniūnui, ir uoliai poterius barbenančioms moterėlėms, bet labiausiai – sau.
Jau po laidotuvių kažkuris iš kitos parapijos atvykęs mirusiojo giminaitis teiravosi darbėniškių, ar ir senatvės sulaukęs kunigas Julijonas vis dar tebebuvo toks pat reiklus ir griežtas savo ganomoms avelėms, kaip jaunystėje.
Tie, kuriems yra tekę klausytis įvairių kunigų pamokslų, tikriausiai pastebėjo, kad kunigai ganai skirtingai suvokia savo misiją, ir pamokslus pripildo skirtingo turinio. Vieni daugiausia dėmesio skiria amžinųjų tikėjimo tiesų aiškinimui, tad jų pamokslai vienodai aktualiai gali skambėti bet kur – tiek Lietuvoje, tiek Afrikoje ar Kinijoje, – ir bet kuriais amžiais: tiek X, tiek ir XXI amžiuje. O kiti kalba konkrečiai „čia ir dabar“, ne tik apie Dievą ir Dievui, bet ir savo laiko žmonėms, kurie visais laikais vienodai ieško Tiesos ir Šviesos, bet klysta ir nusideda ne vienodai, o skirtingai, sugundyti ar išprovokuoti specifinių savo meto aplinkybių.
Būtent taip, konkrečiai, kalbėdavo ir velionis: kiekvienąkart – savo amžininkams, XX amžiaus Lietuvos ir, dar konkrečiau – būtent savo parapijos žmonėms. Gal todėl jo pamokslai ir pamokymai buvo tokie „savi“, neretai – skaudoki ir aitrūs (ką padarysi, juk jo parapijiečiai anaiptol nebuvo šventieji!), bet visada labai aktualūs, padedantys tikintiesiems Bažnyčios mokymo šviesoje įvertinti ir suvokti sudėtingus paskutinių dešimtmečių Lietuvos istorijos vingius.
Lietuva, atrodo, po Dievo bus buvusi didžiausia kunigo Julijono meilė. Jis labai mėgo skaityti, buvo nuolatinis Darbėnų bibliotekos skaitytojas ir rėmėjas, o paskutinė jo iš bibliotekos pasiimta knyga buvo „Lietuvos istorija“. Perskaityti jos jis gal ir nebespėjo. Taip ir iškeliavo į Amžinybę: su Dievu širdyje ir Lietuvos istorija – prie širdies.
Tai taip graudu, taip neįprasta moderniems laikams, kai Lietuvos istorija keičiama Europos ir viso pasaulio istorija... Bet drauge, manyčiau, įpareigoja mus, Kalėdų belaukiančiuosius, apmąstyti šio ištikimo Dievo tarno nueitą gyvenimo bei ištikimos tarnystės Dievui kelią, ir tas tiesas, kurias jis stengėsi perduoti mums, visai tikinčiųjų bendruomenei: būti ištikimiems Dievui, Lietuvai ir savo pasirinkimui.
