Visų pirma Pinigimantas, kaip ir visi rimčiausi jo varžovai, iki paskutiniųjų stropiai slėpė savo apsisprendimą. „Ką veiksi, kai ištrūksi iš čia?“ – klausdavo kaimynai. „Nežinau…“ – meistriškai numykdavo jis.
Antra, turėdamas puikią uoslę tautos nuotaikoms, ponas Švaistys suprato, jog geriau iki rinkimų kampanijos pradžios gyventi išeivijoje ir tėvynėje pritvinkusias negeroves kritikuoti iš tolo. „Kaip tau įvykiai Lietuvoj?“ – klausdavo kaimynai. „Eikit velniop! Nenoriu nė pagalvot apie tą srutų balą!“ – patriotiškai atkirsdavo Pinigimantas.
Trečia, apsižiūrėjęs, kad tarp kandidatų lyg ir nėra pilnakraujo kankinio, jūsų ir mūsų pretendentų pretendentas dar prieš keletą metų nusitaikė į šią rolę. Ilgas mėnesių dešimtis Pinigimantas uoliai kentėjo už tėvynę viename Pietų Europos kalėjime. Ten pateko draugiškai mokydamas atsitiktinai sutiktus tautiečius moralės principų ir praktikoje tobulindamas mokesčių rinkimo sistemą su beisbolo lazda.
Kaip tau įvykiai Lietuvoj? Klausdavo kaimynai. Eikit velniop! Nenoriu nė pagalvot apie tą srutų balą! Patriotiškai atkirsdavo Pinigimantas.
Be kitų gerų savybių reiktų pridėti, jog gerbiamas Švaistys būtų tobulas prezidentas dėl savo visaapimančių pažiūrų. Po vieno patriotinio susikibimo su galimais tautos priešais, Pinigimantas tapo abiem akim žvairas. Todėl dabar žiūrėdamas į dešinę, puikiai mato ne tik centrą, bet ir kairę – ir atvirkščiai.
Taip pat kandidatas moka keletą kalbų ir dar po keletą kiekvienos iš jų žargonų. Tiesą sakant, netgi rimtai mąsto apie knygos išleidimą, mat yra sukaupęs pakankamai medžiagos „Trumpų pašnekesių išmušinėjant skolas žodynėliui“. Todėl aplinkiniai poną Pinigimantą jau leidžia sau vadinti publicistu.
P.S., Jeigu ką, P.Švaistys maloniai laukia partijų pasiūlymų lyderiauti jų sąrašuose Europos Parlamento rinkimuose. Nepervertindamas būsimo populiarumo, jis sutiktų būti įrašytas ir antruoju numeriu.
