Šios aliuzijos nevalingai braunasi galvon, kai neseniai žiniasklaidai prabilo abu buvę valstybės vadovai Valdas Adamkus ir Algirdas Brazauskas. Koks buvo šių Lietuvos politikos patriarchų kalbų tikslas? Gal jie tarė savo svarų žodį apie teisėsaugos problemas, pareikalavo skaidriai ir nešališkai ištirti su Kauno įvykiais susijusias bylas, dėstė tautą įkvepiančias ir telkiančias idėjas? Gal ką nors „prisiminė“ apie konsultacijas su JAV administracija dėl kalėjimo teroristams Lietuvoje įsteigimo?
Ne, visi šie klausimai mūsų politiniams kolosams nėra svarbiausi. Pasirodo, jų orią senatvę ir pensinius džiaugsmus drumsčia... Andrius Kubilius. Toks įspūdis susidaro po viešų V.Adamkaus ir A.Brazausko kalbų. Pastarasis per socialdemokratų surengtą spaudos konferenciją (prieš tai dviejų komercinių televizijų eteryje) primygtinai reikalavo, kad premjeras pasitrauktų, o A.Kubiliaus ministrų kabinetą pavadino nekvalifikuotu.
Nereikėjo ilgai laukti ir V.Adamkaus reakcijos. A.Brazauskas tik tvojo tiesmukai, o V.Adamkus nuėjo dar toliau. Jis parodė pretenziją būti Lietuvos politinio gyvenimo architektu. Tačiau V.Adamkus ir jo simpatikai galėtų prisiminti, kad šios architektūros jis nesiimdavo prezidentaudamas, o perleisdavo šias funkcijas Albino Januškos berniukams. Užtat pensininko poilsis, atrodo, praskaidrino V.Adamkaus mąstymą tiek, kad jis turi didelių vizijų dėl šalies ateities.
Tad portalui „Delfi“ V.Adamkus dėstė: „Jei turėtume geresnių alternatyvų, tada reikėtų pasakyti kategoriškai: taip, dabartinė Vyriausybė nepajėgi toliau politiškai vadovauti.“ Nemanykime, kad tai viso labo padėties konstatavimas. V.Adamkus turi ir aiškų scenarijų: reikėtų sudaryti nacionalinės vienybės Vyriausybę, kuri atstovautų įvairioms konstruktyvioms politinėms jėgoms, įtraukti į šią Vyriausybę ir dalį dabartinės opozicijos, esą socialdemokratai atlieka svarbų vaidmenį Seime. Kadenciją baigęs prezidentas net turi kandidatę vadovauti šiai Vyriausybei – Seimo pirmininkę Ireną Degutienę.
Išties, pensija – puikus metas, juk dirbant prezidentu, kai Gediminas Kirkilas „parceliavo“ valstybę į visas puses, minčių apie nacionalinės vienybės Vyriausybę V.Adamkus nereikšdavo ir tokių iniciatyvų nesiimdavo, nors progų tam buvo į valias. Ramybė ir ori senatvė leidžia generuoti „rimtas“ idėjas. Šią gražią idilę apie gerą, į politinę pašonę nustumtą prezidentą, kuris galėtų ir toliau nuveikti didelių darbų Lietuvai, trikdo tik keletas dalykų.
Šios buvusiųjų kalbos pasigirdo viena po kitos, artėjant dienai, kai Seime bus priimtas kitų metų biudžetas. A.Brazausko kalbos nestebina. V.Adamkus dar sykį parodė, kad karalius nuogas. Šiam politikui buvo ir liko svetimos liberalios idėjos, kuriomis vis bandyta puošti jo įvaizdį. Tačiau minėtame interviu V.Adamkaus išsakytos abejonės, kad „ar pavyks išspręsti esamas problemas tokiais persitvarkymais, kuriais socialdemokratai būtų toliau paliekami opozicijoje“, tik patvirtina jo prosocdemišką orientaciją. Tai įrodo, kad V.Adamkaus kalbos yra vieša parama socialdemokratams ir jų agitacinis stilius nepuošia jo žilos galvos.
Tad peršasi išvados, kad V.Adamkaus ir A.Brazausko propagandinis tandemas – dar vienas socdemų ir vadinamųjų valstybininkų bandymas susigrąžinti galios svertus, kurie sprūsta iš jų rankų. Nusipelnę pensininkai tam yra gera priedanga. Kaip ir išbandytas senas metodas „Skaldyk ir valdyk“. Saliamoniškai paprasta supriešinti „blogą“ A.Kubilių ir „gerą“ I.Degutienę, o per vidurį išlįsti patiems.
Tik šioje istorijoje gaila tų nusipelniusių pensininkų, kurių laisvalaikiu tampa žaidimas „Kaip nuversti A.Kubilių?“ Tačiau tokia padėtis truks tol, kol Lietuvos gyventojams pabos gerontokratiški įpročiai ir jie liausis linkčioti galvomis kalbant nusipelniusiems pensininkams.
