Sunkiai įtikima, kad artimiausioje ateityje kas nors pakartos tokį jos pasiektą rezultatą – 68,17 proc. rinkėjų balsų. Tai reiškia nesąlygišką piliečių pasitikėjimą naujos vadovės asmeniu. Nors kalbėti apie „grybauskomaniją“ būtų nerealu, tačiau neigti, kad esame „Grybauskaitės fenomeno“ akivaizdoje, būtų nesiskaitymas su tikrove.
Kodėl žmonės taip pasirinko? Kodėl eidami balsuoti jie buvo kupini entuziazmo? Kokia yra priežastis, kad patys įvairiausi piliečiai kone vieningai pasirinko D.Grybauskaitę? Šie klausimai turėtų kamuoti ne vieną šalies politiką, partijų lyderius. Ne veltui išrinktoji prezidentė po rinkimų pareiškė: „Tokios politikos, kokia buvo vakar, žmonės nebenori. Vakarykščių politikų – taip pat. Jau ne pirmą kartą Lietuvos žmonės priima tokį sprendimą, tačiau politikai kažkodėl nenori to girdėti. Jei politikai ir toliau manys, kad gali konfrontuoti, dalytis postus, veržtis prie lovio, jei ir toliau jie politikoje matys tik intrigas ir pinigus, nesvarbu, kaip vadinasi jų partija, – žmonės tokius politikus visai nušluos. Mums visiems reikia suprasti, kad Lietuvoje tokios politikos neturėtų būti.“
Šie Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai įeis į istoriją ne vien todėl, kad Dalia Grybauskaitė yra pirmoji moteris, tapusi valstybės vadove.
Tad teigti, kad piliečiai laukė gelbėtojo ir jį surado eurokomisarės asmenyje, reikštų visišką nesusigaudymą (arba sąmoningą nenorą susigaudyti), kokios yra nūdienos Lietuvos realijos. Tai pačiai kategorijai reikėtų priskirti ir kalbas apie tai, kad žmonės nežino prezidento galių, kad yra užliūliuoti sociologinių apklausų duomenų, todėl esą puoselėja per didelius lūkesčius naujos krašto vadovės atžvilgiu.
Toks keletą metų šalies politinių ideologų, analitikų, viešojo diskurso architektų kuriamas niekinamas požiūris į savo piliečius priklauso vakardienai. Juk Lietuvos žmogus buvo tiek sykių skaudžiai nuviltas, kad vėl aklai sudėtų perdėtus lūkesčius į kokį nors asmenį. Be to, šiuolaikinis žmogus negyvena informacinėje izoliacijoje, kuri jam trukdytų susipažinti su kandidatais, jų biografijomis, asmeniniu gyvenimu. Todėl rinkimų rezultatai parodė, kad tampame demokratiškai brandesne visuomene, jau mokame atskirti grūdus nuo pelų ir pasirinkti tai, kas šiame šalies plėtros etape yra paprasčiausiai būtina.
Ar verčiau neturėtume įsigilinti į šio tautos pasirinkimo motyvus? Akivaizdu, kad krašto politikoje žiojėjo tuščia vieta ten, kur turėtų stovėti lyderiai, tautos vedliai, politikai, kuriems žodis „atsakomybė“ nėra abstrakcija. Kaip sako patarlė: „Šventa vieta nebūna tuščia.“ Tad nieko nuostabaus, kad valdžios struktūrose išsikerojo vadinamasis valstybininkų klanas, pasireiškė oligarchų galios didėjimas, o apie prezidento Valdo Adamkaus išsikvėpusią lyderystę liudija ir jo demonstratyvus balsavimas už socialdemokratų kandidatą Algirdą Butkevičių.
D.Grybauskaitės įtikinama pergalė prezidento rinkimuose yra ženklas, kad Lietuvoje yra žmogus, ryškus lyderis, kuris nesikrato atsakomybės ir kuriuo pasitiki piliečiai, kuris noriai, turėdamas aiškią viziją, imasi darbo ir mažina šalį kamuojančias problemas. Išrinktoji prezidentė pasižymi savybėmis, kurios reikalingos tam, kad prezidentūra taptų gerąja prasme veiksminga institucija. Tai, kad D.Grybauskaitė yra darbšti, veikli, reikli – gerai žinoma Europos politikams. Taigi prognozuotinas žmogus, turintis politinį stuburą, kurio trūko V.Adamkui, imponuoja piliečiams. Pagaliau išrinktoji prezidentė nėra kokia nors tuščiagarbė „žvaigždė“, bet dinamiška asmenybė, todėl gali būti ir įkvepiantis pavyzdys jaunajai kartai, kad darbas, ambicingumas, įgyta kompetencija duoda vaisių.
Būtų nedovanotina klaida manyti, kad D.Grybauskaitė padarys stebuklą ir vienu mostu pakeis kraštą, jo raidą, ekonomiką. Tokie dalykai priklauso ne nuo vieno žmogaus.
Tačiau didelis už ją balsavusių rinkėjų procentas leidžia tikėtis, kad D.Grybauskaitė gali tapti tautą vienijančia figūra. Jei išrinktoji prezidentė sugebės ne tik būti politinės sistemos dalimi, bet ir pakilti virš jos, tuomet ji įgyvendins telkiančios lyderystės idėją ir mes sulauksime, kad reikalai valstybėje pagaliau pakryps į gerąją pusę.
