Iki to laiko galima buvo sakyti, kad būrelis žmonių, svajojančių apie politinę įtaką, „užsižaidė“ ir pasidavė pagundai „krikščionio“ sąvoką panaudoti kaip jauką žmonėms, kurie ilgisi tvirtų vertybinių pamatų politikoje ir kurie vis dar puoselėja iliuziją, jog nauja partija gali užlopyti partinės sistemos plyšius. Stiprus ne tas, kuris neklysta, bet tas, kuris sugeba pripažinti klaidas ir jas taisyti.
Tikrai audringa pasipiktinimo reakcija „krikščionis“ turėjo priversti suklusti. Tačiau, kai trūksta išminties ir drąsos, į kritiką reaguojama liguistai. Esą krikščionys demokratai išsigando konkurencijos. Esą niekas negali uždrausti politikams vartoti „krikščionio“ sąvokos. Deja, niekaip nenorėta suprasti, kad naujosios partijos kūrėjai iš didelio rašto išėjo iš krašto. Jie patys sau atrodė gražūs ir protingi ir vis giliau varė save į kampą.
Jau vasario pradžioje pasirodė unikalus Lietuvos istorijoje ekumeninis pareiškimas, kurį pasirašė visų didžiausių Lietuvos krikščionių bažnyčių vadovai. Pareiškime skambėjo griežtas tonas, ir viskas buvo sudėliota labai aiškiai: „Labai skaudu ir liūdna, kuomet šia tikrove kaip priedanga pasinaudoja tam tikros politinės minties grupelė žmonių, net nedrįstančių viešai išreikšti savo veiklos krypties, vertybių, aiškaus savęs identifikavimo Kristaus Asmens atžvilgiu, tikslų ir uždavinių. Toks naujos partijos pavadinimas ir neapibrėžtumas suteikia galimybę įnešti klaidingumo daugelio žmonių sąmonei bei sukelti nemenką sumaištį, o kartais ir išprovokuoti nereikalingą priešiškumą tam kas krikščioniška, pasmerkimą, pažeminimą, atmetimą ir net krikščionio persekiojimą. Tikimės, kad ši naujai įsikūrusi politinė partija priims atsakingus sprendimus, bus drąsi atsisakyti šio pavadinimo ir atrasti kitą politinės minties pavadinimą bei partinį tapatumą Lietuvos politiniame gyvenime.“
G. Vagnorius reagavo labai operatyviai. Jis išplatino pareiškimą, kuriame žadėjo pamąstyti apie tai, kas rašoma hierarchų pareiškime. Tiesa, kartu jis pradėjo keistai teisintis, kad jam tokia krikščionių reakcija netikėta ir sunkiai suprantama.
Naujos partijos steigėjai mąstė beveik dvi savaites. Tiksliau – ir vėl pasikliovė viešųjų ryšių specialistų teiginiu, jog kiekvienas skandalas viešajame gyvenime po poros savaičių užsimiršta. Kaip teigia G. Vagnorius: „Aš maniau, kad problemos jau nebėra.“
Ką gi, politikas Gediminas Vagnorius tikrai turi teisę niekaip nereaguoti į tai, ką sako Lietuvos krikščionių bažnyčių atstovai. Gyvename pasaulietinėje valstybėje ir krikščionys, jei nori priversti G. Vagnorių pakeisti jo vadovaujamos partijos pavadinimą, turi teisme įrodyti, jog toks pavadinimas pažeidžia jų religinius jausmus. Kita vertus, G. Vagnorius, kaip žmogus, kuris bent pastaruosius dvidešimt metų viešai deklaravo, jog yra katalikas, glaudžiai bendravo su įvairiais kunigais ir vienuoliais, šiuo metu demonstruoja nepagarbą Lietuvos krikščionių bažnyčioms.
Simboliška, kad G. Vagnoriaus sprendimas dėl partijos pavadinimo buvo paviešintas Pelenų dieną, kuri kiekvienam primena nuolankumo svarbą.
G. Vagnorius pasirinko – ir dabar kur kas aiškiau. Dabar jau aišku, kad jis žino, ką daro. Atėjo metas pasirinkti ir visiems tiems, kurie dalyvavo steigiant naują partiją. Pasirinkimas labai aiškus: jei yra šioje partijoje narių, kurie mano, jog „krikščionio“ sąvoka nėra politinis jaukas rinkėjams pritraukti, turėtų palikti šią partiją. Visi tie, kurie liks „krikščionių partijoje“, nebeturės teisės sakyti, kad nesupranta, ką reiškia toks jų apsisprendimas – iššūkis broliams ir seserims Kristuje.
Viliuosi, kad tarp „krikščionių“ yra krikščionių, ir jie ras stiprybės pripažinti, jog tikslas įgyti politinės galios negali būti siekiamos tokiomis priemonėmis – namas, kuris statomas ant tokių pamatų, neišvengiamai sugrius.
