Jau akivaizdu, kad kiekvienu rimtesniu klausimu ši koalicija turi ginčytis ne tiek su opozicija, kiek su valdančiosios daugumos viduje esančiais opozicijos atstovais.
Demokratinių procesų požiūriu tai nėra blogai, nes diskusija, jeigu ji yra dalykinė ir susieta su problemos sprendimu, veda į nuodugnesnę ir rimtesnę klausimo analizę, verčia susitelkti į realias problemas ir visiškai naikina daugumos pamėgto „balsavimo buldozerio“ efektą, kai nesvarbu dėl ko, bet balsuojama darniai, nes dauguma disciplinuota ir nesivelia į diskusijas.
Tačiau artimiausiu metu Seimas svarstys naują biudžeto įstatymą, kuris tikrai sukels daug klausimų ir aštrių diskusijų tiek opozicijoje, tiek valdančiojoje daugumoje. To neslepia ir Seimo pirmininkė, teigdama, kad „laukia didžiuliai iššūkiai, su kuriais susidurs koalicija, – kitų metų biudžeto priėmimas ir socialinių išmokų mažinimas“. Taigi kontroversiškas biudžetas ir mažinamos socialinės išmokos gali sujaukti koalicijoms įprastą darnumą. Reikia kaip minimum neutralizuoti opoziciją, kaip maksimum – paversti ją šalininke.
Tiesa, tai sunkiai suderinama su nuolat kartota vertybinių nusistatymų prieš Darbo partiją formule, kur net nebuvo užuominų apie galimybę atrasti bendrumo tarp konservatorių ir „darbiečių“. Tačiau techniškai, ar kaip dabar teigiama – žiūrint pragmatiškai, galima siekti tam tikrų kompromisų. Kompromiso sąlygą aiškiai nustatė V.Landsbergis: „Organizacija pavaldi vienam vadui, galbūt jo išlaikoma. O vadas yra kaltinamas sunkiais finansiniais nusikaltimais. Čia yra bendradarbiavimo kliūtis.“ Taigi mainais už V.Uspaskicho galvą siūlomas TS–LKD palankumas ir dalyvavimas koalicijoje.
Toks derybų pradžios, nesvarbu, kaip jos baigtųsi, veiksmas yra išties įdomus ir, ko gero, pozityvus, žvelgiant iš Vyriausybės vykdomos programos interesų. Seimo palankumas biudžetui būtų rimta pagalba A.Kubiliui. Taigi realus derybų tikslas – palankumo paieška per ateinančius debatus ir balsavimus dėl biudžeto.
A.Kubiliaus Vyriausybės išlikimas, paties A.Kubiliaus išlikimo klausimas susiveda į galimą opozicijos paramą, nes koalicija tikrai nėra patikima. Nesakau, kad Vyriausybė turėtų žlugti, bet jos prestižas, jos galimybės vykdyti užsibrėžtus tikslus sumenkėtų. Sumenkėtų ir A.Kubiliaus prestižas partijoje, nes opozicija jo partijos viduje didėja. Ir sulaukus lemtingo biudžeto nepatvirtinimo bei prisiminus negebėjimą išsaugoti darnumo koalicijoje ir Vyriausybėje (jau buvo skelbiama apie galimą ministrų atsistatydinimą) jis būtų atakuojamas pačios TS–LKD narių. Jis būtų paverstas nevykusios partijos ir koalicijos veiklos kaltininku, atpirkimo ožiu.
Taigi ateinančios savaitės parodys, ar darbiečiai yra darnūs ir disciplinuoti, ar jie racionalūs ir suprantantys padėtį Seime, ar valdančioji dauguma, ypač jos vedliai – TS–LKD, sugeba būti lankstūs kitaip manantiesiems.
