Kad tai neatrodytų vien skambi frazė, paaiškinsiu, kokiu būdu tai vyksta. Štai šiuo metu aš esu Tarptautinės prekybos komiteto narė. Kai šiame komitete svarstome – o tokie klausimai nuolat yra komiteto darbotvarkėje – pavyzdžiui, ES prekybos sutarties ratifikavimą su Centrinės Amerikos šalimis arba Kolumbija ir Peru, arba su Japonija, ar su Pietų Korėja, tai visada komiteto posėdyje dalyvauja ES Tarybos atstovai. Tai – ES pirmininkaujančios šalies atstovai. Jeigu kyla diskusija, nesutarimų, posėdžio pirmininkas visada kreipiasi į Europos Komisijos atstovą, prašydamas jo nuomonės. Taip pat prašoma ir Tarybos atstovo – pirmininkaujančios šalies – nuomonės. Tai viena darbo dalis.
Kitas pavyzdys – derybos. Neseniai vyko trišalės derybos, kuriose paprastai dalyvauja Europos Parlamentas, Europos Komisija ir Taryba, dėl finansinės paramos Gruzijai. Atstovavau Parlamentui kartu su mano komiteto pirmininku, derybose dalyvavo ir Europos Komisijos, ir Tarybos atstovai. Kadangi Kipras šiuo metu pirmininkauja ES, šiame posėdyje du kipriečiai ES Tarybos vardu derėjosi su mumis – Parlamentu ir Komisija – kokio dydžio finansinė parama Gruzijai turėtų būti skiriama, kada ją būtų galima pradėti teikti, kokios turėtų būti paramos teikimo sąlygos: demokratiniai rinkimai Gruzijoje, pagarba žmogaus teisėms ir daug kitų dalykų. Mačiau, kad Kipro atstovams tos derybos nebuvo lengvos, nes Europos Parlamentas laikėsi „kietos" pozicijos. Šios kadencijos Parlamentas dirba ne vienerius metus, todėl esame pasiekę tam tikrą tarpusavio supratimo lygį. O prieš mus sėdėjo du jauni žmonės iš Kipro, kurie atstovavo Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybėms ir turėjo apginti jų poziciją. Tai yra nelengvas darbas, reikalaujantis greitos reakcijos, derybų meno išmanymo, puikių anglų kalbos žinių, bendrai kalbant – patyrimo derybose.
Dar viena pirmininkavimo ES sudėtinė dalis – tai Europos Sąjungai pirmininkaujančios šalies dalyvavimas Europos Parlamento plenariniuose posėdžiuose. Žinoma, pirmininkavimą dauguma šalių pradeda į Europos Parlamentą atsiųsdamos valstybės vadovą, Prezidentą. Prezidentas kreipiasi į Europos Parlamentą, pristatydamas pirmininkaujančios šalies prioritetus. Ypatingais atvejais, kai susirenkama aptarti, pavyzdžiui, ES prioritetų, strateginės svarbos klausimų ar skubiai spręstinų problemų, kai dalyvauja ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Herman'as von Rompuy, ir Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso, tokiuose posėdžiuose ir ES pirmininkaujanti šalis atstovaujama aukščiausiu lygiu: dalyvauja jos Ministras Pirmininkas, Užsienio reikalų ministras. Bet visais kitais klausimais ES pirmininkaujančiai šaliai atstovauja valstybės sekretorius arba Europos reikalų ministras, kokio šiandien Lietuva neturi. Tas pirmininkaujančios šalies pareigūnas, de facto Europos reikalų ministras, paprastai turi iš anksto parengtus atsakymus visais svarstomais klausimais. Bet pasitaiko ir netikėtų klausimų, į kuriuos tenka atsakyti. Didžiausią Europos Parlamento nepasitenkinimą sukelia situacijos, kai ES pirmininkaujančios šalies atstovų kėdės būna tuščios arba jie nesugeba atsakyti į klausimus.
Lietuvos pirmininkavimo ES metu mūsų valstybės atstovai turės būti tinkamai pasiruošę: detaliai žinoti svarstomus klausimus, gebėti siekti sutarimo, pasižymėti oratoriniais sugebėjimais, pagaliau, „turėti šarmo“. Pagal tai didele dalimi ir sprendžiama apie pirmininkavimo kokybę.
Prisimenu neseną Danijos pirmininkavimą. Jis buvo gana „pilkas", lyginant jį, pavyzdžiui, su Lenkijos pirmininkavimu, į kurį buvo investuota daug pinigų. Lenkai norėjo parodyti savo šalį kaip seną Europos valstybę, išlipusią iš komunistinės praeities, turtingą ir puošnią. O danai elgėsi labai kukliai ir nuosaikiai, skyrę pirmininkavimui ES mažiau nei trečdalį lėšų palyginti su Lenkija. Ir jeigu ne Danijos premjerė – charizmatiška jauna ponia, kuri visada sukeldavo susidomėjimą, be to, labai iškalbi, nuosekliai ir logiškai dėstanti mintis, tai Danija būtų atrodžiusi dar liūdniau. Premjerė gerokai pataisė šį įvaizdį, suteikdama Danijos Karalystei šiuolaikiškos ir modernios valstybės bruožų.
Mėginu įsivaizduoti Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungai. Žinau, kaip Lietuva ruošiasi, kiek lėšų tam planuoja skirti, kiek žmogiškųjų resursų turime. Spėju, kad mūsų pirmininkavimo pradžioje Lietuvos Prezidentė pasakys kalbą Europos Parlamento plenarinėje sesijoje. O svarbiausiais klausimais, kai bus priimami sprendimai dėl Europos daugiametės finansinės perspektyvos (2014-2020 m.), EP plenarinėje sesijoje turės dalyvauti ir kalbėti Lietuvos Vyriausybės vadovas ar vadovė. Jam teks atsakyti į Europos Parlamento narių klausimus, kartais labai nemalonius, ir, žinoma, vadovauti deryboms. Laukiama, kaip pavyks pasiekti susitarimus šiuo visai ES svarbiu klausimu, kai „paradui" vadovaus Lietuva.
Esame nedidelė valstybė, lėšų, kurias galime skirti pirmininkavimui ES, neturime daug, todėl reikės protingai koordinuoti visus veiksmus. Lietuvoje, ir ypač Vilniuje taip pat vyks daugybė renginių, atvažiuos labai daug svečių, taip pat ir iš Europos Parlamento. EP komitetai jau suplanavo delegacijas, kurios aplankys Lietuvą dar prieš pirmininkavimo pradžią. Žinau, kad atvyks abiejų komitetų, kurių narė esu – Tarptautinės prekybos ir Užsienio reikalų komitetų – delegacijos. Kaip bebūtų, tai bus pirmasis istorijoje Lietuvos pirmininkavimas ES.
Kaip Europos Parlamento narė pagal išgales būtinai prisidėsiu, kad Lietuvos pirmininkavimas būtų sėkmingas ir įsimintinas. Dar prieš Lietuvos pirmininkavimo ES pradžią rengiu Lietuvoje didelę tarptautinę konferenciją apie vertybes ir politiką, apie Lietuvos krikščioniškąsias, katalikiškas šaknis. Jaučiu didelę paramą šiam renginiui Europos Parlamente ir žinau, kad kitų metų birželio pradžioje toks renginys Vilniuje vyks. O čia, Briuselyje ir Strasbūre, Lietuvos europarlamentarai turėsime būti kaip kumštis: reikės paremti vieni kitus ir, žinoma, Lietuvos pareigūnus, kurie atvyks į Europos Parlamentą, dalyvaus komitetų posėdžiuose, EP plenarinėse sesijose.
