Iš pradžių atsakyme norėjau rašyti: "Tai Lietuva...", bet pabūgau prasilenkti su tikrove. Nes visi matėme ir girdėjome - kas pats nedalyvavo šventiniuose renginiuose, buvo prilipęs prie televizoriaus - jog šventė buvo susitelkusi Vilniuje. Tik Klaipėda liepos 5 dieną drąsiai metė iššūkį sostinei savo mokėjimu pagerbti, džiaugtis ir švęsti, kai po devynis mėnesius trukusios kelionės aplink pasaulį Klaipėdos uoste buvo sutinkama nelietuvišku vardu pavadintos, bet geriausių lietuviškų intencijų kupinos jachtos įgula. Šlovė šauniems buriuotojams ir juos karštai sutikusiems klaipėdiečiams!
Kas sakė, kad lietuviai temoka liūdėti, verkti, gedėti... ir užkandžiauti savo artimaisiais?! Jei temperamentu ar apdarų spindesiu ir nepralenkėm Rio de Žaneiro ar Venecijos karnavalų, tai nuoširdumu, džiugesiu ir meile oficialųjį gimtadienį (tikrąjį gal tik Dievas težino...) mininčiam savo šalies vardui ir juo pasidabinusiai genčiai tikrai išsiveržėme į visos planetos priekį!
Ir kas ten neriasi iš kailio, kad tik kuo greičiau įsilietume į Europą, kad tik kuo greičiau susilietume su nežinia kieno, nežinia iš kur ištrauktu "europiniu standartu"? Mes fantastiškai nuostabūs tokie, kokie esame, kai susirenkame iš viso pasaulio ir, susėdę senojoje aikštėje prie kalno, ant kurio Gediminas sapnavo Vilnių, užgiedame "Lietuva brangi"!
Jau seniai lietuviai nebetelpa ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Tai nėra gerai, kai tenka laimės ieškoti svetimuose kraštuose, bet stulbinamai gražu, kai iš visų pasaulio kampelių į Lietuvą nusitiesia šventos meilės gijos tėvų ir protėvių kraštui, kalbai, kultūrai. Europa per maža, per ankšta tūkstantį ir dar kažkiek metų prieš tai puoselėtai lietuvių genties dvasiai, bet ji per didelė, kad visa pragystų lietuviškai ir mūsų motinų kalba prabiltų į mūsų širdis. Todėl kaip upės, tekančios į marias giliausias, bėga, skuba iš visų kraštų lietuviai į Lietuvą ir buriasi čia šokyje bei dainoje, svetingai į savo ratelius priimdami ir brolį latvį, ir estą, ir italą - visus, kurie tik pamėgina atverti senosios lietuvių kalbos paslapčių skrynią.
Lyg adata įsmigo į širdį rūpestingai lietuviškai sudėlioti Latvijos prezidento Valdžio Zatlero skaudžiai teisingi žodžiai: "Mūsų draugystę stiprino priešai..."
Tokia buvo mūsų praeitis, mūsų - baltų tautų - istorija. Bet ir šiandiena dar nedaug ką pakeitė. Tik šiandien pavojingiausi Lietuvos ir lietuvybės priešai - ne anapus valstybinių sienų, kaip dažnas pagalvoja, o tie, kurie mūsų viduje. Tie, kurie pareiškia, kad tokios - tautinės - dainų šventės jau atgyveno. Tie, kuriems atrodo, kad be antros valstybinės (būtinai - anglų) kalbos mes pražūsime, kad be eurovizinio "popso" tapsime Europos užkampiu (nežinia, kodėl italai be eurovizijų puikiausiai apsieina?..) ir kad - o, likimo ironija! - viešai išpažįstamos krikščioniškosios vertybės, už kurias prieš tūkstantį metų prie Lietuvos sienų gyvybę prarado vienuolis Brunonas, gali sukliudyti kurti modernią Europą.
Paradoksalu, jog dar ir dabar netyla balsai, skelbiantys, kad jeigu lietuviai anuomet nebūtų atsižadėję senųjų tikėjimų, nebūtų priėmę aniems laikams modernios krikščionybės, būtų pražuvę kaip tauta ir kaip valstybė - nors būtent karingųjų krikščionybės misionierių agresija vos nepražudė lietuvių (kaip prūsų, galindų, jotvingių...). O šiandien kažkam ir krikščionybė jau kliudo.
Ačiū jau tūkstantį metų skambančiam Lietuvos vardui, kuris sutelkė mus tokiai nuostabiai Lietuvių Vienybės šventei! Bet labiausiai ačiū toms kuklioms darbščiosioms lietuviškoms bitelėms - muzikos, istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams bei mokytojoms, kultūros barų artojams, kompozitoriams, muzikantams, šokėjams, dainininkams, dirigentams ir baletmeisteriams, kuriems valdžia taip skurdžiai seikėja iš valstybės aruodų, bet kurie taip dosniai dalijasi savo darbu bei meile su visais, net ir su jų nesavanaudiško gerumo neįvertinančia valdžia!
Todėl yra, yra vilties: jei tik valdžia netrukdys, tikrai išmoksime mylėti ir save pačius, lietuvius, taip, kaip mylime Lietuvą...
