 |
Antrus metus iš eilės „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto atliekama lyginamoji savivaldybių analizė atskleidė, jog tokių požymių išties esama. Skirtingų šalies kampelių finansinės situacijos rodikliai rodo, jog atskirtis tarp savivaldybių per praėjusius metus padidėjo.
Nors skersai išilgai Lietuvos vos keli šimtai kilometrų, skirtingose savivaldybėse dirbančių žmonių pragyvenimo lygis pastebimai skiriasi. Pavyzdžiui, susitikus draugams iš Šalčininkų ir Vilniaus, už kavą mokėti derėtų pastarajam. Juk sostinėje vidutinis darbo užmokestis viršija kaimynų vidutinį atlygį daugiau nei 700 Lt.
Jei vilniečiai praėjusių metų trečiąjį ketvirtį po mokesčių vidutiniškai uždirbdavo 1880 Lt per mėnesį, tai šalčininkiečiai negaudavo nei 1200 Lt. Tai, jog finansinė atskirtis ryškėja, rodo ir kitas faktas. Nors vidutinis darbo užmokestis pernai augo net 38 savivaldybėse, tik šešiose jų gyventojų atlyginimai viršijo šalies vidurkį (1645 Lt).
Sudėtingiausia rasti darbo Rytų Lietuvoje
Atlyginimams pernai išaugus ne visuose regionuose, bedarbių skaičius sumažėjo visoje šalyje. Didžiausia tikimybė, jog sveikinti susiradus darbą galite Šilalėje, Klaipėdoje arba Palangoje gyvenančius pažįstamus. Pernai darbo paieškos sėkmingai pasibaigė beveik kas antram Šilalės rajono, 39 proc. Klaipėdos ir 36 proc.
Susumavus šilumos, karšto ir šalto vandens tarifus, brangiausiai šių paslaugų paketas kainuoja Neringos, Prienų ir Skuodo savivaldybių gyventojams.
Palangos savivaldybių bedarbių. Visos šios savivaldybės yra Klaipėdos apskrityje, todėl bedarbių gretų sumažėjimas sietinas su sėkminga jūrų uosto veikla. Be to, išaugo pajūrio gyventojų verslumas – pernai reikšmingai padidėjo šio regiono savivaldybėse išduotų verslo liudijimų skaičius.
Sudėtingiausia rasti darbo Rytų Lietuvos gyventojams. Zarasų, Anykščių ir Ignalinos rajonuose registruotų bedarbių skaičius mažėjo lėčiausiai, o nedirbančiųjų dalis tebėra didžiausia. Tokią padėtį lemia ne tik vyresniu amžiumi pasižyminti darbo jėga, bet ir Ignalinos atominės elektrinės (IAE) veiklos sustabdymas. Dėl pastarosios priežasties sulėtėjo ir IAE aptarnaujančio verslo apsukos.
Skiriasi ir paslaugų tarifai
Gyvenimo sąlygos įvairiuose šalies regionuose skiriasi ne tik pagal nedarbo lygį bei vidutinį atlyginimą. Įvairove pasižymi ir komunalinių paslaugų tarifai, nors, atrodytų, mokama už tą pačią paslaugą. Šilumos tarifų skirtumai viršija 17 ct/kWh, karšto vandens – 15 Lt/kub.m, o šalto vandens kainos svyruoja iki 6,7 Lt/kub.m. Susumavus šilumos, karšto ir šalto vandens tarifus, brangiausiai šių paslaugų paketas kainuoja Neringos, Prienų ir Skuodo savivaldybių gyventojams. Mažiausiai už patogumus moka elektrėniškiai, tauragiškiai ir ignaliniečiai.
Taigi, skirtingų šalies kampelių gyventojų finansinė kasdienybė yra labai nevienoda. Pastarųjų metų duomenys rodo, jog kontrastas tampa vis ryškesnis. Palyginti su 2010 m., pernai atskirtis tarp savivaldybių išaugo ne tik pagal vidutinio darbo užmokesčio ar komunalinių paslaugų tarifų dydį.
Akivaizdesni tapo ir senatvės pensijos dydžio, vidutinio gyventojų amžiaus, verslumo, pradelstų mokėjimų skirtumai. Įvertinus dar ir tai, jog per pastaruosius 10 metų gyventojų skaičius išaugo tik trijų didžiųjų miestų rajonuose ir Neringoje, atokesnių regionų perspektyvos nėra labai šviesios.
Per pastaruosius 10 metų gyventojų skaičius išaugo tik trijų didžiųjų miestų rajonuose ir Neringoje.
Didėjančios regioninės atskirties grėsmes, regis, suvokia ir valstybės ekonominės politikos formuotojai. Jų mestas ginklas – regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo 2011-2013 m. programa. 2011–2012 metais šiai programai numatyta panaudoti beveik 1 mlrd. Lt ES struktūrinės paramos, valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšų. Vienas iš programos tikslų – pasiekti, kad 2013 m. nė vienoje Lietuvos apskrityje vidutinis bruto darbo užmokestis nebūtų mažesnis kaip 80 proc. šalies vidurkio, o nedarbas vidurkį viršytų ne daugiau nei trečdaliu.
Tikslai iš pirmo žvilgsnio neatrodytų ambicingi – pavyzdžiui, darbo užmokestis jau paskelbiant programą nė vienoje Lietuvos apskrityje nebuvo mažesnis nei 80 proc. šalies vidurkio. Tačiau pastarųjų metų rodikliai liudija, kad atotrūkis tarp regionų tebedidėja. O tai nėra geras ženklas bendroms šalies perspektyvoms.
Regioninės atskirties mažėjimas ne tik garantuotų tolygesnį šalies ekonominį augimą. Tolygesnė gyvenimo kokybė šalyje taip pat galėtų tapti paskata gyventojams migruoti ne į užsienį, o šalies viduje. Didėjant centralizacijai, regionų ekonominė plėtra yra sudėtingas, tačiau būtinas uždavinys.
Daugiau informacijos apie asmeninius finansus rasite www.manofinansai.lt.
