Kita vertus, ir pati siekių komunikacija toli gražu nėra ideali ir akivaizdžiai jai įtaką daro nedaug su aplinkosauga turintys tikslai. Todėl natūralu, kad padrikame kontekste nepasiruošusi visuomenė reakcingai priima tokius pasiūlymus kaip aplinkosauginis automobilių ar vienkartinių kavos puodelių apmokestinimo mokestis.
Matyt, reikia pradėti nuo to, kad aplinkosauginiai mokesčiai nėra skirti biudžeto papildymui. Jie visų pirma yra skirti sumažinti neigiamą poveikį aplinkai mažiausiomis sąnaudomis dažniausiai per vartojimo įpročių keitimą apmokestinant aplinkai žalingesnius pasirinkimus. Todėl kalbant apie aplinkosauginius mokesčius kirtis yra ne ant „mokesčių“, o ant „poveikio aplinkai mažinimo“ ir „pasirinkimo“.
Tačiau aplinkosaugoje, kaip niekur kitur, ypač dažnai pagrindiniai tikslai užsimiršta ir antraeiliai lydintys siekiai tampa esminiais ir netgi diskredituojantys pirminę idėją.
Ypač viskas susivelia, kai į diskusiją įsitraukia „ekonomistai“, kuriems žodis „mokestis“ yra kaip buliui raudonas skuduras.
Taip nutiko su atliekų deginimu, kai tikslas – iki galo sutvarkyti atliekas – virto energijos gamybos iš atliekų tikslu, o tų tikslų kovoje beviltiškai nusivėlino atliekų deginimo gamyklų vystymas Lietuvoje ir mes visi dabar esame priversti tuščiai mokėti už brangų atliekų rūšiavimą mechaninio biologinio rūšiavimo įrenginiuose prieš jas išvežant „sandėliuoti“ sąvartynuose. Noras atliekų tvarkymo projektus paversti energetiniais projektais galėjo iš esmės apversti atliekų susidarymo mažinimo siekius ir padaryti mus priklausomus nuo atliekų. Ar to pavyks išvengti, matysime ateityje. Bet trijų atliekų deginimo gamyklų atsiradimas Lietuvoje, kad ir su mažesniais pajėgumais Vilniuje, kelia abejonių ilgalaikės perspektyvos kontekste.
Taip dabar vyksta ir su Aplinkos ministerijos iškeltu siekiu sumažinti transporto poveikį aplinkai, žmonių sveikatai ir, visų pirma, klimato kaitai, orientuojant visuomenę į labiau aplinkai draugiškas transporto priemones ir alternatyvius privatiems automobiliams keliavimo būdus. Ypač viskas susivelia, kai į diskusiją įsitraukia „ekonomistai“, kuriems žodis „mokestis“ yra kaip buliui raudonas skuduras.
Rašomos ilgos ir graudžios istorijos apie vos galą su galu suduriančius senukus, daugiavaikes šeimas ir melžėjas bei į juos visu smarkumu nutaikytą mokesčio smaigalį. Kai kurie ima kurti istorijas apie tai, kaip kretantys, tik į parduotuvę, turgų ar giminaičius nuvažiuoti išgalintys senoliai bus priversti atsisakyti automobilių, o jie patys paliekami mirti vienumoje ir giliame liūdesy. Tie, kurie valgydami dilgėlių ir balandų mišraines išgyvens, už paskutinius pinigus pirks bilietą viena kryptimi ir skubės palikti Lietuvą.
Ir visas tas burbulas pučiamas, kai dar nėra jokių konkrečių skaičių, apmokestinimo principų ir kriterijų. Kai tik yra kviečiama diskusijai.
Liberalų partija, bene vienintelė partija, neskaitant valdančiųjų, aiškiau deklaravusi savo nuostatas aplinkosauginių mokesčių kontekste, apsimeta, kad nesupranta aplinkosauginių mokesčių prasmės, ir siūlo savo palaikymą aplinkosauginiams mokesčiams, jei bus atsisakyta kitų. Be abejonės, tai geriau nei nieko. Tačiau tokiu atveju užsimerkiama prieš tai, kad aplinkosauginiai mokesčiai yra geriausi ne tie, kurie surenka daugiausia pinigų, o tie, kurie efektyviausiai keičia ekonomikos vystymosi kryptį. Ir jei mokestis yra efektyvus aplinkosaugine prasme, tai, tikėtina, jis greitai praras finansinę prasmę.
Kad finansinė prasmė būtų išlaikyta, turi būti apmokestinami visi. Bet tokiu atveju nelieka pagrindinio aplinkosauginio mokesčio tikslo – per mokestį kreipti link darnesnių su aplinka pasirinkimų. Arba jis tampa sunkiai suvokiamas ir visuomenei nepriimtinas.
Todėl mokestis, įkomponuotas į akcizą degalams, dėl savo logikos negali būti aplinkosauginis mokestis. Jį moka visi vartotojai priklausomai nuo vartojimo masto. Čia veikiantis ekonominis stimulas maskuoja aplinkosauginius siekius ir jie daro įtaką rinkai tiek, kiek jai gali daryti įtakos žmonių perkamosios galios pokyčiai.
Be jokios abejonės, didžiausias poveikis aplinkai yra ne pats automobilis, o jame deginami degalai. Kas daugiau sudegina, daugiau ir mokesčių sumoka. Tačiau paskata rinktis mažiau degalų deginantį automobilį yra vien tik ekonominė, aplinkosauginiai motyvai nėra aiškiai išreikšti ir stimuliuojami finansinėmis priemonėmis ir todėl jie nevaidina lemiamo vaidmens. Kai nėra siūloma alternatyva – jokio papildomo mokesčio nebuvimas, – tai žmogus pastatomas į „amžinai kalto“ poziciją, – kad ir ką besirinktų, vis tiek mokės, tik kaltės laipsnis bus didesnis arba mažesnis.
Todėl mokestis, įkomponuotas į akcizą degalams, dėl savo logikos negali būti aplinkosauginis mokestis.
Aplinkosauginio mokesčio tikslas yra ne pats mokestis, o stimulo keisti įprotį sukėlimas susiejant tai su priežastimi – poveikiu aplinkai. Tad žinia – prisidedu prie klimato kaitos, taršos mažinimo, kitų aplinkosauginių problemų sprendimo ir dėl to man nereikia mokėti mokesčio – yra esminis aplinkosauginio mokesčio elementas ir jis privalo būti aiškiai išreikštas. Kitaip iš tiesų aplinkosauginis mokestis bus tik dar vienas mokestis, kaip kad jį ir pristato liberalioji publika.
Stimulą gali sukelti tik tam tikros ribos įvedimas, nuo kurios pradedamas skaičiuoti mokestis. Principas – moka visi, kas važiuoja, yra teisingas principas, bet jis neskatina keistis. Be to, verčia tuos, kurių gyvenimas didele dalimi priklausomas nuo automobilio, susimokėti dar kartą. Dėl to bandymai siūlyti įkomponuoti aplinkosauginį aspektą į akcizą yra logiški, tačiau nesuteikiantys krypties ir netgi socialiai neteisingi. Esminiai proveržiai galimi tik tada, kai akcentas yra dedamas ne ant paties mokesčio, o ant pasirinkimo aiškiai nubrėžiant tolerancijos brūkšnį. Ir tas brūkšnys turi turėti rimtą aplinkosauginį pagrindimą, ne vien būti grįstas finansine logika.
Iš aplinkosauginiam mokesčiui atstovaujančiųjų pusės pasigirstantys komentarai, kad automobiliams skirtas mokestis turėtų padėti „orientuotis ir žiūrėti į naujesnes transporto priemones“ taip pat rodo slidinėjimą lygiame kelyje. Mokestis visų pirma turėtų skatinti rinktis aplinkai draugiškesnes transporto priemones. Neturi būti kuriama senų – naujų priešstata, kuri yra nulemta ne aplinkosauginių sumetimų, bet pragmatinio siekio paskatinti naujų automobilių pardavimus. Tai turi mažai ką bendro su darnumu. Greičiau priešingai. Sena transporto priemonė dėl mažos variklio kubatūros gali būti aplinkai draugiškesnė, nei didelę variklio kubatūrą turintis naujas automobilis. Todėl reikėtų vertinti transporto priemonių modelių išmetimus, o ne amžių.
Grasinimai, kad mokestis bus taikomas nuo įvedimo dienos visiems, kurie į aplinką išmeta daugiau negu tam tikrą kiekį CO2 kilometrui, yra dar vienas neteisingas aplinkosauginio mokesčio interpretavimas. Vėlgi, aplinkosauginis mokestis yra apie pasirinkimą, o ne visų vertimą čia ir dabar keisti automobilį. Tai būtų antiaplinkosauginis mokestis savo prasme. Nes jis baustų ir verstų atsisakyti esamo dėl kito. Tai niekaip nesuderinama su efektyviu išteklių naudojimu. Tada jau geriau jokio mokesčio nei toks.
Todėl mokestis turėtų būti taikomas tik naujai registruojamiems ar perregistruojamiems automobiliams, kurių CO2 išmetimai viršija sutartą vertę.
Variklio kubatūra gal ir galėtų būti naudojamas kaip rodiklis siekiant paprastesnio mokesčio administravimo, bet jis nėra objektyvus. Skirtingų metų, skirtingų modelių tos pačios kubatūros automobiliai gali turėti ganėtinai skirtingą CO2 emisiją. Todėl natūralu, kad kubatūros kaip kriterijaus naudojimas nėra nei pakankamai objektyvus, nei patraukus aplinkosaugine prasme.
Puiku, kad Vyriausybė pradėjo šią diskusiją. Belieka tikėtis, kad bandant visiems pasukioti vairą nebus nuslysta nuo lygaus kelio.
Liutauras Stoškus yra aplinkosaugininkas, „Lietuvos sąrašo“ frakcijos Vilniaus m. savivaldybės taryboje seniūno pavaduotojas.
