Dar prieš metus Romas žadėjo kovoti dėl žodžio laisvės LRT, o šiandien jau matome, kuo ta kova pasibaigė. Tiesą sakant, kitko vargu ar galima buvo laukti. R.Sakadolskis akivaizdžiai stokoja kovinės patirties veikti prieš tokius žurnalistikos „fakyrus“, kurie profesinę reputaciją ir visuomeninį renomė pelno ne tiek studijose, kiek skydinėse ar baruose.
„Lietuvos žinių“ straipsnis „Spektaklis „Skydinė“ – baro lankytojams“ praėjusio šeštadienio numeryje nušviečia, be abejo, pasigailėjimo vertą LRT veikėjų socialinę brandą, tačiau svarbiausio dalyko vis dėlto nepasako. Šiuo požiūriu Rimvydas Valatka teisus: kiek ir kur gerti – sprendžia kiekvienas individualiai, savaime suprantama, pasitikdamas ir visas pasekmes, išplaukiančias iš tokio „pasirinkimo“.
Tačiau pastarojo įvykio esmė ir visuomeninė reikšmė ne čia: linko Audriui Siaurusevičiui ir Ritai Miliūtei kojos išėjus iš baro, ar ne. Kai kurie skaitytojai net ir nesuprato, kodėl laikraštis apie tai apskritai rašo?
Šio pigaus vodevilio esmė ta, kad svarbiausi LRT atstovai – generalinis direktorius, politinių laidų vedėja ir įtakingas tarybos narys bei didelio dienraščio pagrindinis politikos apžvalgininkas – leido sau viešoje vietoje, nevaržydami savęs, vaišintis su buvusiu ministru pirmininku ir vienu iš politinės opozicijos lyderių. Tai tiesioginis interesų konfliktas, kompromituojantis ir politiką, ir žiniasklaidą. Ir nesvarbu, ar tas politikas būtų iš pozicijos, ar iš opozicijos.
Dešimtmetį dirbau „Laisvosios Europos“ radijo korespondentu Lietuvoje. Šio radijo profesinių žurnalistikos standartų kodeksas draudė ne tik vaišintis, bet netgi priimti kvietimą drauge pietauti su verslininku ar politiku, jeigu rengiesi iš jo imti interviu. Kaip gali nešališkai rašyti, kai pirmiausia esi „gardžiai ir sočiai“ privaišinamas?
LRT žurnalistų epizodas bare su veikiančiu politiku liudija pirmiausia žemą profesinę kvalifikaciją ir socialinį infantilumą. Ką dabar veikti studijoje R.Miliūtei? Juk net ir geriausi jos norai – kurti laidas sąžiningai – bus nebeatsiejami nuo įtarimų, kad tų laidų režisierius yra socialdemokratas Gediminas Kirkilas. Juolab kad šią akistatą savo autoritetu sutvirtino dar ir generalinis direktorius. O jo autoritetas, kaip prisimename, vertas dėmesio: dar ir nebūdamas generalinis, jis jau tada gebėjo išsikviesti pas save „ant kilimo“ G.Kirkilą, ėjusį tąsyk ministro pirmininko pareigas, ir šis jautėsi įvertintas.
Bet čia – ne apie tai, apie R.Sakadolskio atsistatydinimą. Įdomiausia, kad tie atsistatydinimai niekam nerūpi. O tų atsistatydinimų istorija jau barzdota. Man pačiam, išbuvus LRT taryboje 3,5 metų, teko pasitraukti 2003-iaisiais. Po to atsistatydino a.a. Jurga Ivanauskaitė. Dar vėliau – Diana Viltytė, Valentinas Milaknis (jis pasitraukė iš LRT tarybos pirmininko pozicijos), dabar – R.Sakadolskis. Turi būti priežastis, kodėl žmonės negali čia dirbti?
Mano atveju, pavyzdžiui, Seimas, kuris 2000-aisias buvo išrinkęs ir delegavęs mane į LRT tarybą, net nepasidomėjo, kodėl žengiau tokį žingsnį. Kiek teko girdėti, panašiai buvo ir kitiems iš LRT tarybos pasitraukusiems nariams, nesvarbu, kas juos į tą instituciją buvo delegavę.
O vis dėlto manyčiau, kad ta buvusių ir pasitraukusių tarybos narių patirtis galėtų būti pravarti ir jie turėtų daug ką pasakyti apie šią instituciją bei jos negalios priežastis, jeigu tik atsirastų šioje valstybėje žmonių, suinteresuotų ne tik visuomeninio transliuotojo reputacija, bet ir plačiosios visuomenės reikmėmis, jos socialine derme, pilietine branda.
Kiek dar reikės atsistatydinimų, kad Seimas, prezidentė ir kitos LRT tarybą formuojančios visuomeninės organizacijos atsitokėtų ir imtųsi visuomeninio transliuotojo problemų iš esmės? Juk šią įstaigą apnikusios negandos – sisteminės, todėl reikia ir sisteminių sprendimų.
2003 metų lapkričio 13 dieną savo atsistatydinimo pareiškime LRT tarybos pirmininkui rašiau: „Yra daug priežasčių, lėmusių šį mano apsisprendimą. Mano pastangos kreipti LRT tarybos darbą esminių klausimų sprendimo, o ne antraeilių dalykų nepabaigiamo svarstinėjimo linkme, nesulaukė tinkamo atgarsio. Trejų su puse metų darbo patirtis LRT taryboje, manau, yra pakankamas laikas pasidaryti atitinkamas išvadas: tiek visuomeninio transliuotojo laidų kokybė, tiek populiarumo reitingai nepaliaujamai krinta, nepriklausomai nuo generalinių direktorių kaitos.
Dar blogiau yra tai, kad įstaigą palieka gabūs, išradingi, kūrybinę biografiją ir savarankišką pilietinę poziciją turinys žmonės, o juos keičia neretai savimi labai pasitikintys, tačiau nepakankamo kultūrinio akiračio, miglotai visuomeninio transliuotojo misiją suvokiantys, profesinės atsakomybės ir kultūrinio integralumo stokojantys šou verslo atstovai. Šiandien jie vyrauja sprendimus priimančiose įstaigos valdymo grandyse. Nemanau, kad LRT taryba galėtų nejausti atsakomybės už tokius visuomeninio transliuotojo raiškos padarinius.
Kadrų politika yra sisteminė šios įstaigos klaida, kurią lemia LRT tarybos suformuotos vadovybės pasidavimas interesų grupių įtakoms. Būtent tai ir lemia, kad konkursai tiek LRT laidoms rengti, tiek įvairioms pareigybėms įstaigoje eiti vyksta neprincipingai, nepakankamai skaidriai, be deramo atvirumo profesinei kompetencijai ir nešališkam pilietiniam įsipareigojimui.
Negaliu taikstytis su tuo, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija pastaruoju metu vis labiau užsisklendžia nuo nacionalinio pobūdžio problemų adekvataus pristatymo bei jų analizės, vis labiau orientuojasi į komercines laidas, nesusijusias su visuomeninio transliuotojo misija.“
Praėjo beveik šešeri metai. Kas pasikeitė? Nebent tik tai, kad LRT tinklalapyje atsirado skiltis „LRT misija“. Greta deklaracijų, nedaug bendra turinčių su praktine LRT raiška, be kita ko, ten rašoma: „LRT vadovybė siekia aiškiai perteikti veiklos misiją bei vertybes savo darbuotojams, taip pat savo auditorijai ir Lietuvos visuomenei.“
Išraiškingiau perteikti „misijos ir vertybių“ turinį, kaip tai padarė LRT „generalitetas“ susitikime su politiku baro užstalėje, vargu bau, kaip sakytų Romualdas Ozolas, ar įmanoma.
