Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 28d. 14:14

Mantas Adomėnas: Švietimo reforma? Neturėkite iliuzijų

Mantas Adomėnas Dabar visi taip suskato kalbėti apie švietimą, kad atrodo, tai dabar vienintelė politikos tema. (Išskyrus, aišku, koronavirusą, bet čia jau kas kita – jis arba pasibaigs, arba nusibos apie jį kalbėti.) O švietimo tema nesibaigia ir nepabosta nuo tada, kai mokytojų prestižo kėlimas buvo išrinktas „Idėja Lietuvai“.

Apie tai vis kalba Premjeras, neseniai pasijungė Prezidentas, o ir šiaip visi jaučia pareigą šioje temoje „atsižymėti“. Prieš porą dienų Edmundo Jakilaičio laidoje apie švietimo reformą diskutavau net su dviem partijų vadovais – prieš keletą metų tai būtų neįsivaizduojama, nes partijų vadai domėjosi rimtesnėmis temomis.

Tai kaip ir atrodytų, kad dabar jau tikrai kažkas švietime galų gale turės keistis.

Not so fast. Mano karti patirtis sako, kad yra trys prielaidos, kurias sau turi labai aiškiai įvardyti visi, kurie galvoja apie švietimo reformą:

  • Pirma, švietimas visiems neišpasakytai rūpi ir visi pasiruošę dėl jo persiplėšti marškinius.

  • Tačiau, antra, elektorato sociologiniai tyrimai rodo, kad dėl švietimo niekas savo balsavimo ketinimų keisti nesiruošia. Kitaip tariant, kuri nors politinė jėga gali pasiūlyti genialių dalykų švietimui, bet niekas dėl to už ją labiau balsuoti nepradės.

  • Trečia, jeigu kas nors imsis įgyvendinti švietime esminius pokyčius, išsyk taps kone visų priešas.

Galite burbėti ir piktintis, kad šie teiginiai vienas kitam prieštarauja, – niekas nepaneigs, kad taip yra. Mes, žmonės, esam paradoksalios būtybės.

Tarsi dar būtų mažai prieštaravimų, galima pažiūrėti į reikalą kitu kampu – o kokios yra būtinosios esminių pokyčių sąlygos? NB! Šitos sąlygos yra ne apie reformų turinį, bet apie mąstymą ir esminio pokyčio galimybes.

Taigi – švietime niekas į gera nepasikeis, jeigu:

  • jeigu planuojant pokyčius bus stengiamasi visiems įtikti, kad tiktai kuri nors interesų grupė (kurių švietime yra ypač daug) nesupyktų;

  • jeigu bus stengiamasi atsižvelgti į trapius kiekvieno vienmandatininko, kurio apygardoje yra stagnuojančios ar mirštančios mokyklos, interesus, arba jautrią savivaldybės mero savigarbą, ir apskritai labiausiai bijoma ką nors įskaudinti ir įžeisti;

  • jeigu manipuliuosime tarptautinių tyrimų rezultatais, sakydami, kad nėra čia viskas taip blogai ir nėra čia ko labai pergyventi: „Betgi žiūrėkit, yra ir kitas tyrimas, kuriame visai neblogai atrodom“, „O jei pažiūrėsime šituo pjūviu, dar visai pusė bėdos“ – arba iš viso, „Aš va čia žinau mokyklą savo gimtajame miestelyje, tai ten rezultatai puikūs, ir ką jūs čia man su ta savo PISA aiškinat“;

  • jeigu kokybės stygių bus bandoma suvesti į formalius kiekybinius rodiklius ir uždangstyti eufemizmais – mokinių ir mokytojų santykis, regionų atskirtis, „ugdome skirtingas intelekto rūšis“, – ignoruojant vis dažniau įsivyraujančią atmestinumo ir susitaikymo su neišvengiamu pralaimėjimu kultūrą: „Ai, vis tiek čia nieko negalima padaryti“;

  • jeigu ir toliau bus ieškoma vieno stebuklingo recepto, vieno jaunystės (ir kokybės) eliksyro visoms Lietuvos mokykloms;

  • jeigu ir toliau kalbėsime, kad švietimą pakeisti – nieko čia sudėtingo, ne raketų mokslas, užtenka „nusirašyti“ švietimo sistemą nuo Suomijos, Estijos ar Singapūro;

  • jeigu ir toliau kalbėsime, kad nėra čia ko dairytis į užsienius, ką, mes negalime patys iš savęs sukurti analogų pasaulyje neturinčios tautinės mokyklos? – arba, dar paprasčiau, – taigi jau turime tautinės mokyklos koncepciją, tereikia išsitraukti iš stalčiaus, nuvalyti dulkes, ir viskas eisis kaip iš pypkės;

  • jeigu bus dangstomasi ideologiniais lozungais – gebėjimai, ūgtis, XXI amžiaus kompetencijos, kritinis mąstymas, kūrybiškumas, - tuo metu, kai Lietuvos mokykla daugeliu atvejų nebesugeba išmokyti elementarių mokslų, perteikti pamatines žinias, be kurių nebūna jokių gebėjimų; iškilmingos frazės yra tik dūmų uždanga, maskuojanti gilią turinio perteikimo krizę;

  • jeigu rengiant pedagogus bus koncentruojamasi į madingiausius edukologinius burtažodžius bei fintus ir mokytojų kompetencija matuojama susirinktų kvalifikacijos kėlimo kursų baigimo diplomų kiekiu, o ne ieškoma giliai dalyką išmanančių žmonių;

  • jeigu nebus dėmesio ugdymo turiniui – bet ne kaip panacėjai, tuo labiau ne panacėjai, sukurptai už pusetatį, ar naujų ideologinių simuliakrų vaikymuisi, - o kantriam stiprinimui to, kas moksliškai patikrinta ir veikia;

  • jeigu švietimo problemas bus bandoma išspręsti tik per švietimo pasiūlą, nemėginant formuoti racionalią ir informuotą švietimo paklausą;

  • jeigu mokiniams nebus aiškiai pasakyta, kad reikalingas sunkus darbas, jei nori ko nors pasiekti – kad smagiais žaidimėliais toli nenueisi;

  • jeigu toliau apsimetinėsim, kad pusė abiturientų yra pajėgūs stoti į universitetą, ir kad tokie universitetai dar gali būti vadinami universitetais, o ne pašlovintomis „profkėmis“, ir toliau paliksime galioti struktūrines paskatas aukštojo mokslo infliacijai;

  • jeigu profesijos mokymasis, tapimas ekonomiškai savarankišku ir naudingu visuomenės nariu „be diplomo“ bus ir toliau laikomas gėda, kaip koks ėjimas į sovietinę proftechninę (nors, pavyzdžiui, Suomijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose profesinio išsilavinimo kelią renkasi pusė visų abiturientų);

  • jeigu ministerija nebus kardinaliai pertvarkyta, padarant ją veiksmingu (ar bent veikiančiu) reformų įrankiu ir išmėžiant įsisenėjusius klanus, kurie suinteresuoti status quo ir juo naudojasi, kurie suinvestavo per daug politinio kapitalo į neveikiančius lozungus – arba tiesiog yra nepajėgūs galvoti, kad gali būti iš esmės kitaip, negu yra;

  • jeigu į švietimo finansavimo didinimą bus žiūrima kaip į malonę zirziantiems pedagogams ar dėstytojams, o ne kaip į privalomą investiciją į valstybės ateitį;

  • jeigu nebus aiškių investicijų į švietimą, kurios net ir valdžiai pasikeitus būtų apsaugotos nuo perkėlimo kokiems politikų širdžiai malonesniems tikslams, pavyzdžiui, žvyrkeliams į vienkiemius asfaltuoti ar kokioms nors išmokoms padidinti;

  • jeigu investicijos į švietimą ir mokslą nebus susietos su realių pokyčių galimybe ir konkrečiais pamatuojamais kokybiniais poslinkiais, lėšas investuojant tik tuomet, kai yra sukurti gebėjimai jas prasmingai, tikslingai bei veiksmingai panaudoti;

  • jeigu nebus surastas mechanizmas – ar tai būtų nacionalinis susitarimas dėl švietimo, ar kokia kita forma – užtikrinti, kad pradėti pokyčiai gali nuosekliai tęstis ir už vienos politinės kadencijos ribų ar dar toliau;

  • jeigu neįsivyraus supratimas, kad procesai švietime trunka ilgai, ir jei norimų rezultatų nesimato metus, dvejus, penkerius, ar gal net dešimt metų, tai nėra pagrindas supanikuoti ir pradėti blaškytis, keičiant prisiimtą kryptį;

  • jeigu tie, kurie dabar iškilmingai tariasi dėl bendros reformos vizijos, pirma pasitaikiusia proga pradės kandžioti į kulnus tam, kas imasi ką nors keisti, vardan trumpalaikės politinės naudos;

  • jeigu reformos bus daromos išsklaidytos atsakomybės principu ir orientuojantis į žemiausią vardiklį, dėl kurio visi gali be pastangų sutarti, – o išvis geriausia, net nevartojant žodžio „reforma“, nes žmonėms tas žodis nepatinka;

  • jeigu politinės partijos galvos, kaip iš pradžių laimėti rinkimus, ir tik tada planuos vykdyti reformas, nes kalbėti apie reformas rinkimuose nepopuliaru; jeigu partijos dabar aiškiai nepasakys, ko nori švietime, ko sieks ir kokiais būdais, ir kuo tai gresia, - nes jeigu bijosi elektoratą atstumti dabar, tai visą laiką bus ko bijoti, ir tinkamas metas veikti ryžtingai taip niekada ir neateis;

  • jeigu reformų vykdymas bus patikėtas politinio veikimo įgūdžių ir politinio užnugario neturintiems „profesionalams“;

  • jeigu reformų vykdymas bus patikėtas didžiausių partinių antpečių nešiotojams, o ne ieškoma žmonių, kurie turi idėjų ir įžvalgų, realių gebėjimų ir patirties, jeigu procesą uždominuos partiniai ornamentai, besistumdantys dėl vietos po politikos saule;

  • jeigu neatsiras žmogaus, kuris prisiimtų aiškią atsakomybę ir nurodytų aiškią valinę kryptį – ar tai būtų prezidentas, premjeras, ar ministras – kuris ateitų ir sakytų: „Darysim taip. Jei nepavyks, paskui galėsit mane nukryžiuoti“ – ir, paėmęs kamuolį į savo rankas (čia ne futbolo, o regbio metafora), per visas kliūtis bei užtvaras veržtųsi į tikslą, kurį aiškiai mato.

Ar reformos švietime įvyks? Nežinau. Tai nėra neįmanoma, ir tokios galimybės neatmesčiau. Tačiau tvirtai žinau, kad jos įvykti – ir įvykti prasmingai – gali tik laikantis šitų sąlygų. Todėl Jūsų vietoje, laukdamas jau tuoj tuoj tuoj prasidėsiančių švietimo reformų, nestovėčiau sulaikęs kvapą – nes dar galite ir uždusti.

Mantas Adomėnas yra Seimo narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie 15min