Visų pirma Lietuvoje jau seniai reikėjo turėti visuotinį nekilnojamojo turto (NT) mokestį, kuris atliktų rinkos reguliavimo vaidmenį, bei didesnį turtą valdančius priverstų dar kartą prisidėti prie biudžeto surinkimo.
Dabartinis pasiūlymas yra judėjimas link visuotinio NT mokesčio, tačiau akivaizdu, kad jis nevisiškai atliks savo vaidmenį – kartelė turėtų būti žemesnė, o tarifas taip pat sumažintas. Šis mokestis ilgainiui gali padėti reguliuoti ir NT rinką, siekiant išvengti galimų finansinių burbulų. Tik kyla klausimas, ar jis bus sumažintas, kai rinka išgyvens sunkmetį. Bet, be viso to, dar reikėtų pagaliau susitvarkyti raizgalynėje, prie kurios niekas nenori kišti rankų.
Reikia išspręsti žemės ir likusio NT apmokestinimo jungimą. Taip pat visą valdomą NT vertinti realiomis, o ne „iš piršto laužtomis“ Registrų centro vertėmis, kurios dirbtinai yra sumažintos, taip siekiant apsaugoti daugiau turto valdančius nuo apmokestinimo, nes tai greičiausiai nėra aplaidumas, o sąmoningas turto vertės mažinimas. Dabartinis kartelės mažinimas yra gerai, tačiau jis pasiekia tiesiog per mažai mokesčių mokėtojų ir surenkama 8 mln. eurų suma panašėja į parodiją.
Taip pat teigiamų pokyčių galima įžvelgti akcizų politikoje. Stipraus alkoholio apmokestinimo didinimas yra logiškas ir potencialiai suneš daugiau nei dvigubai daugiau pajamų biudžetui nei NT mokestis. Stipraus alkoholio patrauklumo augimas prieš silpnuosius realiai kraipė rinką pastaraisiais metais ir kosmetinių pakeitimų reikėjo.
Akcizų politikoje taip pat teigiamas poslinkis su benzinu ir dyzelinu. Kelių centų padidėjimas kainoje realiai neprispaudžia visuomenės, o dėl naftos kainos svyravimų realiai net nepastebimas. Kyla klausimas – ar nereikėjo akcizų padidinti šiek tiek daugiau ir neaudrinti visuomenės su automobilių mokesčiu – juk kas nuvažiuos daugiau arba vartotojas turintis 6,2 litro tūrio varikliu besipuikuojantį kadilaką ir susimokės daugiau už savo teršimą.
Taip pat šioje vietoje kritikuotinas ir nesiryžimas sumažinti ūkininkų dyzelio akcizo lengvatą. Akcizas procentine išraiška padidėja reikšmingai, tačiau iš 80 mln. eurų lengvatos bus atriekta mažiau nei 10 mln., kai buvo galima bent 4 kartus daugiau. Belieka tikėtis, kad lengvata bus apkarpyta per kvotos reguliavimą.
Vertinant pasiūlymų paketą, čia teigiami aspektai ir baigiasi. Didžiausią kritiką galima pažerti dėl to, kad praėjus vos metams po mokesčių reformos, vėl reformuoja atsisakant pagrindinių tikslų – mažinti darbo apmokestinimą ir išlaikyti Lietuvą patraukliausia Baltijos šalimi verslui ir tuo pačiu gerai apmokamoms darbo vietoms.
Atsisakoma ambicijų didinti neapmokestinamą minimumą tokiu tempu, kuris buvo sutartas. Čia yra ne kas kita, kaip manipuliavimas, kurį jau kartą naudojo ši Vyriausybė. Receptas paprastas – nuimame NPD, kurio rinkėjai nesupranta ir nelabai jaučia, ir duodame vaiko pinigus. Tokia finansų alchemija juk prasidėjo ši kadencija. Taip pat visiška apgavystė buvo siūlyti 27 proc. gyventojų pajamų mokestį, gaunantiesiems 120 vidutinių darbo užmokesčių per metus, kai po metų šis dydis yra didinimas iki 32 proc. Darbo apmokestinimas toliau populistiškai auginamas, motyvuojant tuo, kad įlindę į jūsų kišenę duosime jums daugiau pinigų.
Na ir paskutinis argumentas prieš visus pasiūlymus. Tai liečia ne tik Finansų ministerijos, bet ir kitas iniciatyvas, kurios rikiuojasi eilėje. Prisiminkime, kaip 2016–2020 metų kadencijos valdantieji dar svarstydami 2017 metų biudžetą apsimelavo vos mėnesį pabuvę valdžioje. Prieš rinkimus ir po rinkimų buvo žadėta, kad jokie mokestiniai sprendimai nebus priimti likus mažiau nei 6 mėnesiams iki jų įsigaliojimo, taip paliekant erdvės diskusijai ir sistemos subalansavimui bei prisitaikymui.
Vyriausybė savo darbą pradėjo laužydama pažadus, kai 2017 metų biudžeto svarstyme atsirado mokestiniai pakeitimai, kurie įsigaliojo sausio 1 dieną. Tai lietė gyventojų pajamų apmokestinimą. Vyriausybė baigs savo darbą vėl laužydama pažadus jei bus paliestas NPD ir GPM. Sprendimų yra gerų – NT mokesčio pirmos užuomazgos, akcizų politika, tačiau tai blanksta pažadų laužymo ir tolimesnio darbo apmokestinimo augimo fone.
Marius Dubnikovas yra Vilniaus universiteto partnerystės docentas.
M.Dubnikovas taip pat dirba Lietuvos verslo konfederacijos Mokesčių komisijos pirmininku, tačiau autorius pateikia asmeninę nuomonę, kuri nėra derinta ir gali nesutapti su konfederacijos pozicija.
