Pasidalyti patirtimi apie pokyčius medžioklės teisinio reguliavimo srityje, apie žemės ir miško savininkų bei medžiotojų santykius pokomunistinėse valstybėse – naujose Europos Sąjungos narėse ir senas medžioklės tradicijas turinčiose Vakarų Europos valstybėse į Estijos sostinę susirinko daugiau kaip 110 konferencijos delegatų iš Švedijos, Suomijos, Latvijos, Vokietijos, Belgijos, Šveicarijos bei nemažas būrys Estijos politikų, dabartinės ir ankstesnių vyriausybių narių, parlamentarų, žiniasklaidos atstovų. Konferencijos iniciatoriai ir organizatoriai buvo Estijos aplinkos ministerija, Estijos miško savininkų asociacija ir Estijos medžiotojų sąjunga, estų delegacija konferencijoje buvo didžiausia.
Nemažą nuostabą ir susižavėjimą tarp svečių kėlė pats tokios konferencijos surengimo sunkmečiu faktas. Tačiau tai parodė, kad Estijos vyriausybės veiklos prioritetai yra ne tik ekonomikos krizės padarinių likvidavimas, bet ir medžioklės ūkio, iki šiol išlaikiusio daugelį sovietinio modelio bruožų, pertvarka pagal demokratinių Europos šalių modelį. Buvo sunku įsivaizduoti, kad panašios tematikos konferencija galėtų vykti Lietuvoje, nors mūsų šalyje medžioklės teisinis reguliavimas ir su juo susiję žemės savininkų nuosavybės teisių pažeidimai egzistuoja nuo sovietmečio. Lietuvos Konstitucinis Teismas dar 2005 metais nustatė, kad net devynios Medžioklės įstatymo dalys prieštarauja Konstitucijai, tačiau šiuo antikonstituciniu įstatymu kol kas reguliuojami visi su medžiokle susiję procesai. Teisiškai tai reiškia, kad vis dar medžiojama pagal negaliojantį įstatymą – brakonieriaujama.
Po estų lietuvių delegacija buvo gausiausia, ją sudarė Lietuvos miško savininkų asociacijos, Žemės savininkų asociacijos, Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos atstovai, ūkininkai–medžiotojai. Nors ir buvo kviesti, į Taliną neatvyko Lietuvos aplinkos ministerijos bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos atstovai. Klausydamas delegatų pranešimų ir dalyvaudamas diskusijose, supratau, kodėl.
Mūsų skandalingojo 2002 metų Medžioklės įstatymo rengėjams nebūtų malonu iš konferencijos pranešėjų išgirsti, kad tik Lietuvoje ir iš dalies Estijoje medžioklės politika beveik nepasikeitusi nuo okupacijos laikų, kad „valstybininkų“ naudai priimtas įstatymas sustabdė 2000–aisiais pradėtą mūsų medžioklės sistemos pertvarką, panaikino jau įsikūrusius privačius ūkininkų medžioklės ūkius ir supriešino žemių savininkus su jų žemėse medžiojančiais medžiotojų būreliais. „Valstybininkų“ klubai, į kuriuos susibūrę politikai, prokurorai, teisėsaugos institucijų, teismų elitas, vėl atgavo savo anksčiau turėtus medžioklės plotus, nepaisydami savininkų, kurių žemėse medžiojama, noro patiems būti medžioklės proceso dalyviais ir daryti įtaką formuojant tuos medžioklės plotus.
Per konferenciją aptarta, kad medžioklės politika ir su ja susiję visuomeniniai santykiai pokomunistinėse šalyse ir senose Europos Sąjungos valstybėse skiriasi. Skandinavijos šalyse ir Centrinės Europos valstybėse medžioklės politika remiasi ilgaamže patirtimi ir tradicijomis. Švedijos medžioklės asociacijos atstovas A.Grahamas pabrėžė, kad visose demokratinėse šalyse medžioklės teisė išimtinai priklauso žemės ar miško savininkui ir tik jis turi teisę daryti įtaką medžioklės procesams. Savininkas savo nuožiūra arba medžioja pats, arba išnuomoja medžioklės plotus kitiems medžiotojams ar medžiotojų klubams. Toks medžioklės teisės perleidimas įteisinamas nuomos sutartimi tarp savininko ir iš jo plotus išsinuomojusio subjekto.
Todėl ilgainiui susiklostė geri, civilizuoti santykiai tarp savininkų ir medžiotojų klubų. Abi šalys suinteresuotos efektyvia medžiojamos faunos apsauga ir gyvūnų populiacijos valdymu, optimaliu žvėrių kiekiu medžioklės plotuose, nes nuo to priklauso tiek medžiotojų laimikiai, tiek savininkų iš medžioklės plotų nuomos gaunamos pajamos. Pajamos iš medžioklės Švedijoje siekia 300 mln. eurų per metus (vien briedžių medžioklė papildo valstybės iždą 130 mln. eurų), iš jų 2,4 mln. eurų kiekvienais metais skiriama laukinės gyvūnijos moksliniams tyrimams. Bendradarbiaujant žemių savininkų atstovams, valstybinėms institucijoms, miško savininkų asociacijai ir miško pramonės atstovams, kiekvienam Švedijos regionui nustatomi kasmetiniai žvėrių sumedžiojimo limitai. Į žemės ir miško savininkų nuomonę visada atsižvelgiama. Todėl Švedijoje žvėrių skaičius nemažėja, ypač gausios briedžių, elnių ir šernų bandos.
Švedijoje nėra nustatyta jokio minimalaus medžioklės ploto dydžio apribojimo miško savininkui, norinčiam pasinaudoti savo medžioklės teise. Aišku, briedžiai medžiojami pagal tam regionui nustatytą medžiojimo limitą, nusipirkus nemažai kainuojančią licenciją.
