Lietuvos nepažadino nė sekmadienį oficialiai stojęs prie starto linijos pirmasis rinkimų favoritas – Arūnas Valinskas, kuris jau iki tol gerą mėnesį viename dienraštyje tęsė prezidentinį rinkimų vajų (moratoriumai ir taupymo programos). Tačiau niekas to nepastebėjo. Visuomenė taip pat liko kurčia ir akla partijų vidinėms kovoms dėl kandidato į prezidentus titulo.
Visuomenė taip pat liko kurčia ir akla partijų vidinėms kovoms dėl kandidato į prezidentus titulo.
Aistrų nepakurstė nė Vytauto Landsbergio pavardė – nebent šiokią tokią nuostabą politikos profesionalams. Ir tai ne pats profesorius, o šiandien jį keliančios į padanges (ir kandidatus) jėgos, kurios dar vakar jį maišė su dumblais. Nūnai jos subtiliai painioja prezidento instituciją su Padėkos už viso gyvenimo nuopelnus premija, nors jos pačios dar neseniai pažemino Lietuvos nepriklausomybės architektą, pašykštėdamos jam pirmojo valstybės vadovo rango ir už savo pinigus pasistatyto namelio.
Atrodo, kuo daugiau kandidatų balotiruosis į prezidentus, tuo mažiau žmonių susirinks prie urnų. Kitaip tariant, žiūrovų, kuriems būtų įdomi A.Valinsko, didžiojo kunigaikščio Vilgaudo, linksmosios notarės Vilmos Juostės ir kitų politikos milžinų nuožmių grumtynių baigmė. Kuo mažesnis rinkėjų aktyvumas, tuo didesnę galią įgyja Jo didenybė atsitiktinumas, galintis vainikuoti pirmą pasitaikiusį juokdarį.
Tačiau yra viena asmenybė, dėl kurios į rinkimus ateitų net tie, kurie niekad nebalsuoja. Gal net būtų pasiektas rinkimų aktyvumo rekordas. Šiuo metu Lietuva man primena vaikystės mėgstamą pasaką – brolių Grimų „Miegančiąją gražuolę“, kai su pagrindine užkerėta heroje įmigęs visas kraštas.
Ar nesnaudžia Lietuvoje visi korupcijos medžiokliai? Sako, Specialiųjų tyrimų tarnyba pramerkia akį tik tada, kai jai kas nors sumoka. Tačiau artėjant prezidento rinkimams saldų miegą vis dažniau drumsčia slogūs sapnai – S.Daukanto aikštėje įsikūrė griežta ir visiems lygiai teisinga blondinė, kuri kiekvieną savaitę rengia sau pavaldžių teisėsaugos vadovų pasitarimus ir reikalauja atsiskaityti už nuveiktus darbus.
Tokį košmarą susapnavęs generolas Povilas Malakauskas prabunda išpiltas šalto prakaito ir mintyse prisižada tučtuojau atsistatydinti. Tačiau išaušus dienai užmiršta. Bet jau krauna Seimo narių, žurnalistų, verslininkų neteisėto sekimo bylas ant stalo, o kadangi jų tiek daug – tai ir ant grindų, kad būtų pasiruošęs, kai jų pareikalaus naujoji prezidentūros komanda.
Neramiai miega ir teisminė valdžia, kuri pati sau atsiskaito, pati save kontroliuoja, pati save reformuoja ir net pati sau teisėjauja savo bylose (teisėjų atlyginimų byla). Bet kas bus, jeigu prezidentūra neformaliai užsiims kandidatų į teisėjus atranka, teismų pirmininkų paskyrimais ir rotacija? Gal net teismų reformą pradės visuotine Lietuvos teisėjų atestacija?
Kaip sakė prancūzų mąstytojas Francois de La Rochefoucauld (Larošfuko): „Kai kurie žmonės panašūs į daineles: jie greitai išeina iš mados.“
O jeigu po rinkimų Lietuvoje bus įdiegta Vakarų demokratijų tradicija – kai su kadenciją baigusiu prezidentu pasitraukia visi jo paskirti valstybės pareigūnai, kad rinkimų nugalėtojas turėtų laisvas rankas? Lietuvoje – nuo kariuomenės vado iki Lietuvos banko valdybos pirmininko? Ir generalinio prokuroro, be abejo? Juk neteisinga, kad po prezidento rinkimų atsistatydina tik Vyriausybė ir dėl savo kailio turi drebėti vien ministrai – paskirs juos, premjero teikimu, naujasis valstybės vadovas ar nepaskirs. Tarkim, visus A.Valinsko ministrus?
O jeigu drauge su užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku, krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene ir Valstybės kontroliere Rasa Budbergyte prezidentūra pradėtų skaičiuoti „ąžuoliukus“ ne tik Goro provincijoje, bet ir Ukrainoje, Gruzijoje, Baltarusijoje? Valdantysis Lietuvos elitas prarastų savo rojaus sodus jau ir užsienio ambasadose ar misijose – galbūt net Vytauto Pociūno nužudymo galai išlįstų. Todėl avansu ir buvo sukelta isterija dėl tos, kuri dar miega su visa Lietuva giliu miegu.
Ar pavyks miegančiąją pažadinti, paaiškės greitai, po vasario 26-osios, gal net šią savaitę. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, pakirdusiai, plačiai akis atmerkusiai ir viską matančiai tautai apsispręsti užtektų vieno rinkimų turo. Puikus ženklas pradėti karjerą biudžeto lėšų taupymu.
O ką tuomet pabudusioje Lietuvoje žvaigždės lemtų valdančiojo elito rinkimų favoritui A.Valinskui? Kaip sakė prancūzų mąstytojas Francois de La Rochefoucauld (Larošfuko): „Kai kurie žmonės panašūs į daineles: jie greitai išeina iš mados.“
