Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 25d. 10:48

Mindaugas Grigaitis: ​​​​​​​Buldozeris, pavadinimu ŠMSM

Mindaugas Grigaitis Švietimo, mokslo ir sporto ministerija netrukus patvirtins Bendrojo ugdymo programų atnaujinimo gaires (jas galite rasti čia: https://www.mokykla2030.lt/). Tai dokumentas, kuris lems, ko ir kaip mokysis visi Lietuvos mokyklinio amžiaus vaikai – nuo pirmoko iki dvyliktoko. Pats buvau gairių strateginės grupės narys, pasisakęs prieš dabartinį gairių projektą. Tiek kaip tos grupės narys, tiek kaip mokytojas praktikas jaučiu pilietinę pareigą pasidalinti savo įžvalgomis ir argumentais, kodėl gairės gali užprogramuoti chaosą mokykliniame ugdyme ir kodėl jų svarstymas yra grėsmingas simptomas, rodantis, kokia liūdna mūsų švietimo sistemos tikrovė.

Pirmiausia – apie tai, kaip ŠMSM supranta susitarimus. Gairėms rengti buvo sudarytos dvi grupės – rašytojų ir siūlytojų (dar vadinama strategine grupe). Per posėdžius susirinkdavo abi grupės, buvo priimami bendri sprendimai. Atvykus į kitą posėdį rašytojai įteikdavo ne pagal sutarimus perrašytą ir su strategine grupe nesuderintą tekstą.

Aiškių argumentų, kodėl vienašališkai būdavo daromi pakeitimai, nesulaukdavome. Pasitaikydavo ir kitų metodų – paruoštus tekstus atsiųsti iš vakaro arba tą patį rytą, kai vyksta grupės posėdis. Neretai tie tekstai taip pat buvo parašyti nesilaikant susitarimų, priimtų posėdžių metu. Niekaip kitaip tokio proceso nepavadinsi – tik apgaudinėjimu.

Tiesa, reikia išskirti ir vieną pozityvų dalyką: į tokio svarbaus valstybinio dokumento rengimo procesą buvo įtraukti ir mokytojų asociacijų nariai. Dar sausio mėnesį tėvų, dalykininkų, mokyklų vadovų asociacijos darniai ir vieningai suformulavo savo poziciją ir įteikė ministerijai raštą, kaip koreguoti pirmąjį gairių variantą (pristatytą 2018 lapkričio mėn.).

Užuot išanalizavus, kodėl pasirinkimo laisvė ir aktualumas taip ir lieka neįgyvendinta siekiamybe, vis dar gaminami nauji dokumentai senų pagrindu. Argi tai nėra darbo imitacija?

Du asociacijų nariai gavo vietą strateginėje grupėje (esu vienas iš jų). Demokratinis asociacijų bendradarbiavimo principas lyg ir reikalautų, kad antras gairių variantas būtų svarstomas tuo pačiu principu – bendrame posėdyje ar forume. Deja, asociacijų diskusijos nutrūko: lemiamų susitikimų ir pokalbių dėl galutinio naujų gairių varianto nebuvo, sisteminis dalykininkų požiūris kažkur dingo ir gana inertiškai buvo įsitraukta į pageidavimų koncertą tik dėl savo dalyko problemų. Galiausiai du strateginei grupei priklausę asociacijų atstovai pateikė kardinaliai priešingas išvadas apie tai, kiek buvo atsižvelgta į asociacijų reikalavimus rengiant naujas gaires. Diskusijos ir aiškinimosi, kodėl toks radikalus pozicijų skirtumas, nebuvo.

Prisipažinsiu, kad toks nenoras aiškintis skirtumų ir viešai dėl jų diskutuoti nuliūdino. Pozityvas greitai virto negatyvu ir priminė apie mokytojų pasyvumą, greičiausiai kylantį iš nusivylimo. Bėda, kad tokia padėtis labai paranki buldozerinei sistemai, kuri emociniu intelektu nepasižymi ir pabirusių nuliūdusių pavargėlių ne tik neužjaus, bet su malonumu juo po vieną išgaudys ir suvažinės.

Kai nebėra vieningos opozicijos, galima kalbėti bet ką ir bet kaip. Kiekvienas opozicionierius girdi tik jam aktualias detales, bet nelabai kas gilinasi į esmę, todėl nesunku nutylėti, kas nenaudinga, ir užsiiminėti kitokiomis manipuliacijomis.

Tad ministerijos atstovai, aiškindami, kuo gairės naujos, drąsiai akcentuoja, kad pagaliau mokytojui bus daugiau laisvės kurtis ugdymo turinį ir bus daugiau aktualaus turinio. Nesunku pastebėti, kad tokios kalbos skirtos užmaskuoti gairių fiasko: jos nefiksuoja jokio aiškaus naujumo.

Laisvė mokytojui kurti savo turinį išsakyta dar 1992 m. patvirtintame Švietimo įstatyme („konkretus ugdymo turinys kuriamas ir sistemingai atnaujinamas atsižvelgiant į <...> vietos ir mokyklos bendruomenės reikmes“, 4 straipsnis, 2 punktas), o aktualaus turinio poreikis – 2015 m. sukurtoje geros mokyklos koncepcijoje (ugdymasis turi būti „aktualus, ugdantis įvairias šiuolaikiniam gyvenimui būtinas kompetencijas, susietas su gyvenimo patirtimi, rengiantis spręsti realias pasaulio problemas“, 13.3 punktas).

Tai reiškia, kad 27 metus mokyklos galėjo kurtis savo ugdymo turinį, bet galimybė nebuvo išnaudota (bent jau sėkmės istorijų negirdime). Be to, geros mokyklos koncepcijos (aktualių problemų sprendimo) šviesoje buvo atnaujinta lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo programa (2016 m.). Aktualumo mokytojai praktikai iki šiol ten ieško. Užuot išanalizavus, kodėl pasirinkimo laisvė ir aktualumas taip ir lieka neįgyvendinta siekiamybe, vis dar gaminami nauji dokumentai senų pagrindu. Argi tai nėra darbo imitacija?

Dar akivaizdesnė imitacija – vieši gairių projekto pristatymai. Kritiškos pastabos buvo tik fiksuojamos pasižadėjus į jas atsižvelgti, viešai jos nebuvo atremtos, probleminiai dalykai nepaaiškinti. Ką reiškia, kai projektas neginamas ir nuolankiai koreguojamas pagal visų pageidavimus?

Visi puikiai suprantame šį metodą: jūs kalbėkit, mes padarysim, kaip mums reikės. Bet pažiūrėkime rimčiau: jeigu dokumentą galima nesunkiai koreguoti pagal bet kurią pastabėlę, vadinasi, jis neturi aiškios koncepcijos, neturi stuburo, jį skaitys kaip kas norės ir programos bus tokios, kokių norės jas kurianti grupė, nors būtent gairės turi nurodyti, kaip skirtingų dalykų programas suderinti. Vadinasi, gairės užprogramuoja chaotišką programų kūrimo procesą.

Be to, tie svarstymai buvo labai tendencingi. Tie, kurie buvo paskutiniame viešame gairių pristatyme (2019.08.29), negirdėjo jokios refleksijos apie jau išsakytą triuškinančią kritiką, skirtą gairėms (pavyzdžiui, 2019.08.28 Kaune vykusio pristatymo metu nebuvo nei vieno viešai kalbėjusio žmogaus, realiai supratusio, kokį naujumą tos gairės fiksuoja). Į įvairias pastabas buvo atsakyta tyla. Galiausiai 2019.08.29 vykusio posėdžio metu ŠMSM atstovė ignoravo siūlymą reflektuoti tą kritiką ir visiškai užgesino poleminę susitikimo su asociacijų atstovais atmosferą, sakydama, kad bendras sprendimas – pritarti ir koreguoti. Nei tame susitikime, nei kur nors kitur nebuvo priimta jokio bendro sprendimo.

Procesą vainikuoja paties ministro viešų pažadų netesėjimas. Ministras per 2019.08.29 svarstymą viešai pažadėjo, kad universitetų mokslininkai peržiūrės dokumentą, įvertins jo vidinę logiką, naujumą, pagrįstumą. Tie, kas buvo viešame pristatyme Kaune, per panelinę diskusiją girdėjo ir vienos mokyklos vadovės, ir universitetų dėstytojų, ir VDU rektoriaus vertinimus: ne ŠMSM ir UPC metodininkai, o mokslininkai konsultuodamiesi su mokytojais turi tą dokumentą padaryti dokumentu, duodančiu aiškią kryptį programoms, nes kol kas tas dokumentas – chaosas, prigaminsiantis dar daugiau chaoso. Pažadas leisti akademiniams ir pedagoginiams ekspertams sutvarkyti dokumentą neištesėtas.

Tad belieka liūdnai konstatuoti, kad ir toliau švietimo sistema valdoma apgaudinėjimo, skaldymo, imitacijos ir manipuliacijos priemonėmis.

Be abejo, sukurti ugdymo turinį, kuris atlieptų šiuolaikinio pasaulio poreikius, nėra taip lengva. Bet ministerija ir nededa daug pastangų tam padaryti. Kam diskutuoti ir analizuoti, jei gali vienašališkai sukurti parankų dokumentą ir jį patvirtinti pravažiuojant buldozeriu. Vis dėlto būtina vieną kartą sustabdyti tą buldozerį ir leisti strateginius dokumentus kurti tiems, kurie kol kas yra tik vykdytojai, – universiteto dėstytojams ir mokytojams. Šie vykdytojai turi vieną didelį pranašumą prieš biurokratus – jie dirba ne tik su dokumentais, bet ir su žmonėmis. Ir nedaug reikia, kad pirmas žingsnis būtų žengtas, – tik tesėti duotus pažadus.

Mindaugas Grigaitis yra Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

20:37
00:58
00:23

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min