„Tavo šventasis angelas tesie su manimi, kad piktasis priešas neturėtų jokios galios prieš mane.“ Tokiais žodžiais baigiasi mūsų katekizme mokomos ryto ir vakaro maldos. Švento arkangelo Mykolo ir visų angelų šventė primena mums, krikščionims, tarnaujančias dvasias, kurios ištikimai tarnauja Viešpačiui ir Jo tvėrimo karūnai – žmogui.
Ne veltui Eucharistijos liturgijoje giedame: „Šventas mūsų Viešpats Dievas Sebaot.“ Yahveh Sebaoth – kariuomenių Viešpats, apie kurį XIX-XX a. kai kurie teologai tegalėjo pasakyti tik tiek, kad tai tesąs militaristinių – teokratinių genčių (ar genties) sugalvotas terminas. Tačiau mums tai – kūrinijos visumos supratimo įvaizdis, nurodantis, kad egzistuoja būtybių pasaulis(iai), kuris nėra visiškai pažinus mums, bet kuris dalyvauja gelbėjant arba pražudant žmogų.
Pasuksime temą kiek kitu rakursu, jei galima taip gimtąja kalba išsireikšti. Astrid Lindgren knygos pagrindu tiek SSSR, tiek Švedijoje sukurti animaciniai filmukai apie Karlsoną, gyvenantį ant stogo, parodo mums pakankamai įdomią tikrovę.
Vyrukas „pačiame jėgų žydėjime“ žino viską ir gali viską. Jis turi tūkstančius paties nutapytų paveikslų, varikliukų ir apskritai nesusiduria su neįveikiamomis problemomis. Nustebusiam įprasto buto gyventojui jis gali ramiai sušukti: „Nesijaudinti! Tiktai nesijaudinti!“, nes jis gali viską. Nesvarbu, kad po jo apsilankymo lieka betvarkė, nuostoliai ir „paprastųjų“ konfliktai, bet jis gali viską.
Kažkaip panašu į ikirinkiminį laikotarpį, kai kandidatai, judėjimai ir partijos žino, kaip viską reikia daryti, kad „paprastųjų“ gyvenimas pagerėtų, visos problemos būtų išspręstos ir apskritai – neteks jaudintis. Nors ten, „ant stogo“, iš tiesų dažniausiai nieko nėra, kaip ir pas garsųjį Karlsoną. Bet juk svarbiausia turėti viltį ir tikėjimą žmogum ir mokslu.
Beveik prieš metus, Šiaurės Ministrų Taryba nusprendė uždaryti Šiaurės genderinį institutą „Nordic Gender Institute“ (lietuviškai gal turėtų būti – „lyčių institutą“?), vieną iš karlsonų buveinių, kainavusią apie 200 mln. litų per metus, įsteigtą 1995 metais.
Tereikėjo, kad vienas rimtas komikas susuktų keletą filmukų apie jų mokslinį pagrindą („tūkstančius varikliukų“ bei gnostinį, neginčijamą tiesos monopolį, nepagrįstą jokiais gamtos mokslų faktais), kai net itin liberaliems politikams nebeliko nieko kito, kaip tik pasakyti, kad tie septyni (kai kuriais duomenimis, tiek institutas turėjo darbuotojų) savo namelį turėtų uždaryti ir skristi kur kitur.
Net keista tai sakyti, bet ačiū Dievui, kad norvegų komikas, sukūręs filmą, neprisistatė esąs krikščionis (gal jis toks ir nėra), nes būtų kilęs didžiulis triukšmas apie ekstremistų bei religinių fanatikų siautėjimą. Bet taip neįvyko. Europos establišmentas ir laisva žiniasklaida minėto fakto neišgirdo. Vadinasi, ir toliau karlsonai pasakos ir įtaigiai įrodinės, kaip spręsti šalių, tautų, sekso, rasių, sveiko maisto, vaikų auklėjimo, katinėlių priežiūros ir kokių nors retų Afrikos ežių problemas.
Tiesa, jie neparodys, ką turi ir gali, o nepavykę eksperimentai su mumis ir mūsų vaikais – dar ne įrodymas, kad reikia jaudintis. Juk pamėginti verta: vėl ir vėl patikint save karlsoniškai visagalybei. Ir tikrai niekas neatsiprašys už sujauktus vaikų bei suaugusiųjų protus, nes vieninteliai rūpimi žmonės tokiems veikėjams yra jie patys.
Arkangelo Mykolo šventėje prisimename dangaus kareiviją ir kovą, kuri kažkada pasibaigs, bet dabar dar vyksta. Ir toji globali kova nėra susieta su Visata apskritai. Tai kova dėl Tavęs ir manęs. Tarnaujančios dvasios – angelai – vykdo savo pašaukimą ir paskirtį nuolat lydėdami mus tikėjimo ir gyvenimo kelionėje bei trokšdami, kad mes pagaliau pamatytume, o jei nusisukome – atsigręžtume į Kristaus veidą ir pasikliautume Juo.
Priešingai, nei įvairiems veikėjams, gyvenantiems „virš mūsų“, angelams nereikia, kad mes už juos balsuotume arba juos finansuotume. Jie rimtai dalyvauja išganymo darbe vykdydami valią To, kuriam priklauso visa garbė ir Kurį galiausiai pagarbins visa kūrinija.
