Pasigirsta balsas: „Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos pylinkės slėniais. Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats VIEŠPATS tai pažadėjo savo lūpomis!“...“Štai Jūsų Dievas!“ (Iz 40, 3-5.9)
„Parodyk man savo Dievą.“ Ne vienas krikščionis yra girdėjęs tokią frazę. Ir tikrai – jokiais efektais, samprotavimais, materialiais dalykais neįmanoma išpildyti tokį pageidavimą. Ir mes, tikintieji, sunkiausiais gyvenimo momentais paklausiame: „Dieve, kur Tu? Ar Tu esi? Kodėl tyli?“
Viešpats pranašo lūpomis šiandien mums taria: „Štai jūsų Dievas!“ Ir ką mes matome? Kūdikį! Paprastą vaikelį, visiškai panašų į visus pasaulyje buvusius, esamus ir būsimus naujagimius. Tokį, kuris be suaugusių globos visiškai nieko negali, kuriam reikia žmogiškos šilumos, motinos pieno, mylinčių širdžių ir rankų. Gimusį tarp žmonių ir atsidavusį į žmonių rankas.
Bejėgis Dievas – tai, ko pasaulis nesuprato, nesupranta ir nesupras. Jam gimti neatsirado padorios vietos. Erodas, bijodamas šio vaikelio, surengė kūdikių ir mažylių skerdynes visoje apylinkėje. Tiesa, buvo ir tokių, kurie Jį aplankė – išminčiai ir piemenys.
Tačiau pasaulis Jį pasitiko šaltai ir nesvetingai. Jo sutikimas niekuo nepriminė iškilmingų religinių ar pasaulietinių procesijų, pamaldaus nuolankumo ar bent elementarios pagarbos. Tiesiog – šaltis ir tamsa.
Ir ką toks Dievas gali? Jam pačiam reikia pagalbos. Prisimename, kaip Jį kelio pabaigoje atlydėjo (tiksliau – atlydėjome) į egzekucijos vietą. Vienas greta nukryžiuotųjų keikė Jį. Kiti stebintieji šaipėsi, esą, jei esi Dievas, tai ko leidiesi taip gėdingai nužudomas. Jei esi visagalis – lipk nuo kryžiaus.
Ruošiantis Kalėdoms daugelyje bažnyčių įrengiamos prakartėlės, kurių centre – Kūdikis. O kur yra mūsų kasdienio gyvenimo prakartėlės?
Kaip gimimas, taip ir Jo mirtis – nevykusi istorija. Rinkodaros ar viešųjų ryšių specialistas drąsiai galėtų pareikšti savo nuosprendį – toks reikalas neturi jokios perspektyvos. Nei vaizdo, nei galios, nei aiškumo. Nevykusio neformalo istorija.
Bet, nepaisant visos pasaulio išminties, atmetančios Tiesą, ar Bažnyčios silpnumo, šimtai milijonų žmonių sveikina gimusį Viešpatį.
Net ir tie, kurie Išganytoją prisimena kartą per metus, vis dėlto, kad ir dėl tradicijos, pagarbina Jo atėjimą. O šiaip – turtingi ir vargšai, intelektualai ir paprasta liaudis, sveikieji ir neįgalūs – garbina, dėkoja ir šaukiasi Jo vardo.
Tai – tikrasis stebuklas, kurį kuria neblėstanti įsikūnijusio Viešpaties meilė, prisiminusi savo atėjimą į pasaulį ir ištarusi: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir nedrauskite jiems, nes tokių yra Dievo Karalystė.“ Ir „kas nepriims Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją.“
Pranašo žodžiai, kuriuos atkartojo ir Jonas Krikštytojas, ragina paruošti ateinančiam Viešpačiui kelią. Advento laike mums toji žinia skamba ypatingai. Kaip nenorime praleisti svarbių šeimos, draugų ar artimųjų įvykių, lygiai taip nenorime pražiopsoti kasdienio susitikimo su Viešpačiu. Bet kur Jis, Tas atsiduodantis Viešpats? Pasirodo, Jis visai šalia. Taip arti, kad net galime Jį paliesti, išgirsti, būti Jo dalimi.
Ruošiantis Kalėdoms daugelyje bažnyčių įrengiamos prakartėlės, kurių centre – Kūdikis. O kur yra mūsų kasdienio gyvenimo prakartėlės?
Martynas Lutheris yra rašęs, kad ėdžios, kur atrandame Viešpatį, tai – Biblija, Dievo žodis. Tad pirmoji prakartėlė yra Raštas, žodis, ištartas paties Dievo ir atveriantis mums visą dievišką mintį, kurios esmė, šerdis ir prasmė yra Jėzus Kristus.
Kita prakartėlė – mūsų širdis, kuri atvira Viešpačiui arba uždaryta Jam. Arba gyvenanti amžiname (tiesiogine prasme) šaltyje bei naktyje, arba įsileidžianti Viešpatį, kuris žodžiu, Kūnu ir Krauju amžiams suvienija Ją su savimi.
Tad ruoškime Viešpačiui kelią. Atverkime širdis Jo meilei, kad ir mums užgimtų išganymas. Ir žvelgdami į ėdžias bei kryžių, ir girdėdami žodžius „Štai jūsų Dievas!“, su džiaugsmu tarkime: „Ačiū Tau, Viešpatie, už begalinį nuolankumą, kad ir dėl manęs atėjei ir pas mane apsigyveni.“
