Tai bus dar vienas apmąstymas apie maldą. Nemanau, kad galėsiu pasidalinti kažkuo labai nauju, bet kas yra nauja? Dvasiniame gyvenime nauja dažniausiai būna sena žmonijos ir krikščionijos patirtis, suvokta ir aktualizuota šiandien. Ypač nauja tokia patirtis yra tuomet, kai ji tampa asmenine gyvenimo dalimi, asmenine gilumine patirtimi, persmelkenčia visą mūsų gyvenimą.
Krikščionybėje egzistuoja daugelis patirčių, kurios būdingos vieniems, bet visiškai svetimos ir kai kada nepriimtinos kitiems. Tačiau vienas dalykas yra artimas ir būtinas visiems krikščionms. Tai – malda. Ir tai dažnai nėra tas pats, kas liaudyje vadinami „poteriai“. Turiu pripažinti, kad tik rašydamas šį tekstą susimąsčiau apie žodžio „poteriai“ kilmę – kas davė pagrindą tokiam žodžiui lietuvių kalboje? Panašu į skolinį iš „Pater Noster“ (lot. „Tėve mūsų“)? Tačiau mūsuose tai dažniausiai susiję su kartojimu maldų, nebūtinai įsisamonintų, bet būtinų įsivaizduojamai krikščioniškai praktikai. Tai kažkiek panašu į maginius užkalbėjimus, kurie taip artimi liaudiškam pamaldumui. Bet ar tai yra kažkas, ko turėtume laikytis?
Šventajame Rašte daugkart skaitome apie besimeldžiančius žmones. Pats Viešpats Jėzus Kristus meldėsi ir ragino melstis visus savo pasekėjus. Tai ne prievolė, ne lažas, bet laisvų Dievo vaikų gyvenimo dalis. Malda susijusi su keletu dalykų. Viena vertus, nuoširdi malda yra išraiška mūsų susidūrimo su išmėginimais – velnio, kūno, pasaulio spaudimu ir mūsų, nuodėmingų žmonių silpnumu. Tik suvokęs savo silpnumą krikščionis ramia širdimi paveda visa, ką turi, į Dievo rankas. Iš kitos pusės, malda susijusi su Dievo visagalybe, kuris, būdamas Tėvas, išklauso dūsavimus, prašymus ir padėkas. Taigi malda yra mūsų ribotumo susitikimas su beribiu Dievu.
Tai nėra meditacija Rytų religijų prasme, nes nereikalauja užsimiršimo ir savojo „aš“ ištrynimo. Priešingai – maldoje susitinka du asmenys, suvokiantys vienas kitą: Vienas geriau, kitas silpniau. Taip pat tai yra susitikimas meilėje: Vienas myli tobulai, o kitas mokosi mylėti. Ir tame artume išnyksta laiko ribos, baimės nuodai, nuogastavimai dėl dabarties ar ateities, kaip ir praeities šešėliai. Dievas visuomet yra dabar, kaip ir mes esame dabartyje.
Kas mums trukdo melstis? Didžiausias trukdis yra „laiko trūkumas“. Mums atrodo, kad pirmiausia turime veikti, o po to, tai kas lieka – ar tai laikas, ar jėgos – atiduoti Dievui. Daktaras Martynas Liuteris yra sakęs: „Šiandien turiu daug darbo, vadinasi, turiu daug melstis.“ Tai puikiausias priminimas, kad mūsų laikas, mūsų gyvenimas yra Dievo rankose, o Jis iš meilės trokšta atsakyti ir vesti mus. Tiesa, kai kada tas atsakymas įvyksta ne iškart, o kartais kitoks nei tikėjomės, kartais ryškus ir garsus, o kartais labai tylus. Bet jis įvyksta, ir tikėjimu gyvenantieji tai puikiai žino. Ne tiki, bet žino iš daugeriopos patirties.
Kas gi yra tas teisusis, kurio malda tokia galinga, kaip rašo Jokūbas? Teisus yra kiekvienas, kuris pasitiki Kristumi, atpirkusiu jį/ją savo auka ant kryžiaus ir prisikėlusiu bei viešpataujančiu per amžius. Tad visi, besikliaunantieji ne savo, bet Kristaus teisumu, gali drąsiai melstis ir drąsiai gyventi.
Linkiu jums ir sau, kad nenustotume meldęsi, nes per maldą pasireiškia Dievo galybė. Nenustokime melstis, nes malda – didžiulė dovana, suteikta Dievo vaikams, kurios pasaulis neturi. Tad naudokimės ja.
