Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Dievo mirties troškimas

Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą.“

Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“ Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti.

(Jn 11,47-53)

Kartais pasirodo sensacinga informacija apie atrastą Jėzaus kapą su palaikais, drauge sužadindama ateistų viltis, kad Kristus neprisikėlė ir yra vienas iš mirtingųjų. Bet Jėzaus palaikų rasti nepavyksta. Su vyriausiuoju kunigu Kajafu kiek kitaip. Jo kapas atrastas 1990 m. netoli Jeruzalės. Nors kai kurie mokslininkai neigia, kad tai būtent to Kajafo kapas, daugelis įrodymų liudija, kad atrastieji palaikai būtent jo.

Religiniam elitui su Kajafu priešakyje Jėzus pasirodė labai nepatogus. Jei Jis būtų buvęs vienas iš įprastų sukilėlių ar maištininkų, sinedrionas, matyt, būtų diskutavęs kitaip, ir tokių žodžių, kokius tuomet ištarė vyriausias kunigas, šiandien neskaitytume.

Juk dar paauglystėje neretas ištaria artimiausiems: „Nekenčiu jūsų visų!“ Kitaip – „norėčiau, kad jūs visi mirtumėt arba kitaip išnyktumėt.“

Bet įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Besiartindamas prie Jeruzalės Jėzus padarė kažką, ko pasaulis nebuvo regėjęs ir net nesitikėjo. Jėzus prikėlė jau keturias dienas mirusį ir palaidotą Lozorių. Sinedrionas  (vyriausioji žydų taryba) nejuokais sunerimo ir susirūpino – juk jie turi raštus, šventyklą ir visus argumentus bei žinias, kaip tvarkyti tautos gyvenimą. Jų autoritetas tuo metu buvo nenuginčijamas. Bet ką reiškia autoritetas prieš gyvenimą? Jėzus liudininkų akivaizdoje prikėlė numirėlį, o ką gali autoritetai?

Ir autoritetai pasirinko paprasčiausią ir žmogiškiausią sprendimą – pašalinti, XX amžiaus diktatūrų kalba tariant, nepaklusnų ekstremistinį elementą.

Šis demoniškas planas nenaujas ir įsišaknijęs žmonių kasdienybėje kaip geriausias variantas sprendžiant problemas. Taip mėgstamas visų laikų diktatorių ir valdančiųjų, jis nesvetimas ir paprastam žmogui. Ir jei jo nesiimama, tai tik dėl drąsos stokos, atsakomybės baimės ar priemonių trūkumo. Juk dar paauglystėje neretas ištaria artimiausiems: „Nekenčiu jūsų visų!“ Kitaip – „norėčiau, kad jūs visi mirtumėt arba kitaip išnyktumėt.“

Suaugę svajoja, kad gyvenime neliktų politinių ar verslo konkurentų, sutuoktinio ar kokio visuomenės lyderio. Tokiu būdu penktasis Dievo įsakymas – nežudyk – lengvai peržengiamas širdyse ir mintyse.

Šiandien skaitomame Evangelijos pasakojime atsitinka sunkiai suvokiamas dalykas. Vyriausiasis kunigas, kurio pareiga ir priedermė būtų laikytis Įstatymo bei prižiūrėti, kad jo būtų laikomasi tautoje, pats kaip išeitį iš nepatogios situacijos nurodo žudymą. Ką šiuo atveju reikia nužudyti? Tą, kuris prikelia numirusius!

Atrodytų tolimi įvykiai ir sumanymai, nuvedę į mūsų atpirkimą ir prisikėlimą, nėra tokie jau svetimi. Tas pats gydantis ir prikeliantis Jėzus niekur nedingo. Jis gyvena ir kviečia visus žmones pas save, kad kiekvienas Jame turėtų gyvenimą. Tik – sąmoningai ar ne – mes pasirenkame Kajafo kelią: norėtume, kad Dievas iš mūsų gyvenimo pasišalintų ir mums netrukdytų. Norėtume gyventi su savo nuodėmėmis nevaržomi ir nejausdami jokių sąžinės ar Žodžio priekaištų.

Nesvarbu, ar sąmoningai ar ne – norėtume Dievo mirties.

Matantis ir mąstantis žmogus susivokia anksčiau, kitas – vėliau, o kai kurie – niekada. Dažniausiai suvokimas ateina, kai reikia skinti nuodėmės vaisius arba pajusti savo ligą bei besiartinančią mirtį.

Tuomet kajafiška puikybė ir išmintis pradeda išgaruoti, nes be Jėzaus skausmas ir mirtis mus paverčia dvasiniais kurmiais, galinčiais raustis tai į vieną, tai į kitą pusę, bet niekuomet neiškylančiais į šviesą, nes Šviesa turėtų būti mirusi.

Sinedriono posėdis, davęs pagrindą baisiausiam įvykiui žmonijos istorijoje – įsikūnijusio Dievo nužudymui – ne vienintelis kelias, kuriuo galima būtų arba reikėtų eiti. Evangelijos pasakoja apie abejojančius, bet ištikimus mokinius, moteris, o vėlesnė Bažnyčios istorija – apie daugybę tikinčiųjų, kurie pasirinko gyvenimą Kristuje, atsiliepdami į Jo kvietimą. Linkiu, kad kiekvienas priimtume teisingą sprendimą. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Reklama
Kam ir kada reikalingi saulės akiniai ir dirbtinis akių drėkinimas
Reklama
Šiaulių banko grupės valdomi pensijų fondai į daugiabučių renovaciją investuoja dar 7,5 mln. eurų
Užsisakykite 15min naujienlaiškius