 |
Nežinia, kas tokie buvo antrosios puokštės gavėjai, bet, jei jie buvo krikščionys, neturėjo supykti, nors ir per klaidą, gavę žinutę su užrašyta gryna teisybe, kad mirtis yra persikraustymas, o ne pabaiga.
Paulius rašo pirmajai Europos parapijai Filipų mieste, kuri gimė jo skelbimo dėka ir į kurią, dar tebebūdamas įkalintas romėnų valdžios, tikisi vėl atvykti po išlaisvinimo. Pauliaus byla ėjo į pabaigą ir jis tikėjosi, kad šioji bus išspręsta jo naudai.
Tačiau galėjo visaip nutikti, kaip vėliau ir atsitiko, kai Paulius po kito kalinimo Romoje buvo nukirsdintas. Šioje situacijoje gimė žodžiai, nusakantys kiekvieno krikščionio galingą viltį ir nuostatą: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Ir Paulius paaiškina: Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tai nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai daug geriau“ (Fil 1,22-23).
Tai ir mūsų pašaukimas – neskubėti išeiti, bet su meile priimti šį gyvenimą kaip Dievo dovaną.
Kristuje visa yra sutaikyta – ir gyvenimas, ir mirtis. Tiesą sakant, nėra kelių, bet vienas gyvenimas, kuris niekuomet nesibaigs, o krikščioniui ateitis reiškia gyvenimą be nuodėmės, kuri mus atskyrė nuo Dievo, ir be jos vaisių, nepaliaujamai kankinančių žmogų ir visą kūriniją. Ateitis bus perkeista dabartis, kai širdis, čia tikėjimu žvelgusi į Viešpatį, galės regėti Jį ir ilsėtis Jo artume.
Paulius nesako, kad jis skubąs išeiti, bet norėtų, nors ir spaudžiamas vargų, pasilikti, idant galėtų pasitarnauti kitiems, paskelbdamas, parodydamas Viešpatį. Tai ir mūsų pašaukimas – neskubėti išeiti, bet su meile priimti šį gyvenimą kaip Dievo dovaną, o kiekvieną dieną – kaip galimybę sekti Viešpačiu, pasitarnaujant žmonėms. Tokia nuostata neturi nieko bendra su savižudybėn linkusio žmogaus būsena, nes pastarasis gyvenime mato tik tamsą, pragarą, o mirtyje – išeitį.
Paulius tiek gyvenime, tiek mirtyje matė mylintį Kristų. Nors šis gyvenimas bei pasaulis mus dažniau pririša prie savęs taip stipriai, kad mes nenorime ir bijome jį prarasti, net nemąstydami apie tai, kas mūsų laukia.
Kaip suderinti meilę žemiškam gyvenimui ir amžinybės troškimą? Senoviniame norvegiškame katekizme parašyta, kad Dievas Tėvas pašaukia mus iš dangiškų rūmų ir pasiunčia gyventi į Jo koloniją, salą, vadinama Žeme. Po to, kai Dievas papasakoja, kas laukia toje saloje, Jis baigia tokiais žodžiais: „Didžiausias pavojus yra tame, kad tu gali pamilti salą taip, kad nesirūpinsi sugrįžimu į karalystę. Mylėk salą todėl, kad Ji yra mano nuosavybė, bet ne todėl, kad ji tavo namai. Tavo namai yra rūmuose drauge su manimi.“
Geriausia yra tai, kad mums jau nebereikia siekti įėjimo į dangiškuosius rūmus, nereikia kovoti dėl leidimo gyventi juose. Kristus jau tą padarė ir sako mums, kad Jis yra vartai, kad Jis yra Kelias, o kartu ir Ganytojas.
Gavėnios laike, ypatingai prisimindami Kristaus kančią, mes dėkojame ir džiaugiamės, kad Jo kančios dovanojo mums gyvenimą, o mirtis niekuomet nebeturės pergalės virš mūsų, bet Dievas mums viešpatauja dabar ir per amžius.
