Kompromisas yra mūsų gyvenimo palydovas. Sugebėjimas eiti į kompromisą laikomas išminties ir diplomatijos požymiu. Dažnai tai padeda išvengti karų ir konfliktų, nors neretai tai parodo bailumą ir neryžtingumą, kaip tai ne kartą yra buvę mūsų šalies istorijoje. Ne tik valstybės mastu, bet ir asmeniniame gyvenime. Taip pat dažnai tai – neišvengiama ir kyla iš meilės bei bendro sutarimo ieškojimo.
Tačiau tai nėra taip paprasta. Įsigilinęs į Jėzaus žodžius ne vienas krikščionis turtėtų raudonuoti. Kur ta mūsų šviesa, kur gi mūsų sūrumas? Kompromisai dvasiniame gyvvenime dažniausiai veda į kompromisus kasdienybėje, kur mes kaip Dievo kūriniai turėtume išsiskleisti vykdydami savo pašaukimą. Jėzus nekalbėjo visam pasauliui, bet savo mokiniams, visai krikščionijai, t.y. kiekvienam pakrikštytam.
Kaip žinoma, dvasinis gyvenimas susijęs su nuolatine kova, kurioje yra atokvėpio momentų, džiaugsmo, pergalės bei pralaimėjimo akimirkų. Bet visuomet tai yra kova, pasibaigianti tik amžinybėje. O kol esame čia, esame raginami ieškoti aukso vidurio tarp Dievo valios ir pasaulio bei laiko reikalavimų.
Taip buvo nuo seniausių laikų, taip yra iki šiol. Mes kaip pirmieji žmonės mėginame suderinti Divo valią su savomis pažiūromis, kas veda į neišvengiamą pralaimėjimą ir mirtį. Juk mes patys negalime būti nei šviesa, nei druska, išlaikanti pasaulį negendantį, jei neatspindime tikrosios Šviesos ir nesemiame jėgų iš tikrojo Šaltinio.
Ačiū Dievui, kad Jis leidžia mums mokintis iš pralaimėjimų ir suvokti, kad tik Jo malonė įprasmina mūsų gyvenimą ir išgydo tai, ką mes iš neatsargumo ar ribotumo sužalojame, sugriauname. Jis vėl leidžia mums sugrįžti į tą pirminį buvimą kartu.
Prisiminkime Abraomą, Mozę, Dovydą, Saliamoną – kiek juos buvo paveikę nuodėmė, baimė ir silpnumas. Be jie šaukėsi Devo. Prisiminkime apaštalus, išsibėgiojusius ir išsižadėjusius Viešpaties, bet sugrąžintus tam darbui, kuriam buvo pašaukti. Jie iki šiol išliko šviesa ir žemės druska, išlaikančia pasaulį nuo pražūties.
Prisiminkime ir pirmosios lietuviškos knygos autorių liuteronų kunigą Martyną Mažvydą, kuriam po persekiojimų nebuvo jokios galimybės tarnauti Lietuvoje, tačiau, radęs prieglobstį Karaliaučiuje, išleido Katekizmą, kad krikščioniškas mokslas galėtų skleistis gimtąja kalba. Nei grasinimai, nei kalėjimas, nei baimė nesutrukdė jam įgyvendinti pašaukima. Arba motina Teresė – nepaisydama didelių išorinių ir dar didesnių vidinių įtampų nepasidavė ir neieškojo kompromiso tarp pašaukimo ir savęs, bet padarė tai, dėl ko yra su meile minima įvairiausių tikėjimų žmonių.
Šiame kompromisų persunktame pasaulyje esame kviečiami nedaryti kompromiso tarp gyvenimo ir mirties, tarp jų nėra ir negali būti „aukso vidurio“. Jėzus, prieš pradėdamas viešą tarnystę, taip pat buvo gundomas daryti kompromisą tarp savo misijos ir gundymo galia bei puikybe, tačiau liko ištikimas meilės įsakymui. Jis nepasitraukė nuo mūsų, bet Žodžiu nuolatos stiprina mus ir palaiko, kad neišsižadėtume Jo Karalystės, bet būtume jos skleidėjai žemėje. Jis pats dalyvauja mūsų gyvenime, kad atspindėtume Jo šlovę ir garbę ir, jei esame per daug susipainioję dvasinėse nuolaidose, grįžtume į teisingą kelią ir išpildytume Jo valią savo žemiškame kelyje.
