Ką reikėtų žinoti apie kiekvieną šaltinį?
Pirma, valstybinių įmonių dividendai nėra mokesčių mokėtojų pinigai. Aišku, galima sakyti, kad jais galėtų būti finansuojami, tarkime, pašalpų gavėjai. Tokiu atveju pinigai būtų pravalgyti šiandien. O investavę į elektros gamybos infrastruktūrą, turėsime naudos ateityje. Rinktis mums patiems.
Antra, VIAP nėra mokesčių mokėtojų pinigai – tai yra elektros vartotojų sumokami pinigai. Nepamirškime, kad net ir tokiu atveju, jei Visagino atominės elektrinės nebūtų, VIAP vis tiek egzistuotų, tačiau didesnė jo dalis būtų nukreipta į biokuro, vėjo, saulės ir t.t. elektrinių vystymą. Esmė ta, kad papildomų išlaidų nei mokesčių mokėtojams, nei elektros vartotojams neatsiranda, pasikeičia tik požiūris į tai, kas yra „viešasis interesas“.
Greičiausiai tai labiausiai nepatinka tiems, kurių elektra šiandien superkama po 1,40 Lt/Kwh, kai vidutinė rinkos kaina yra 0,15 Lt/Kwh. Be to, galbūt savo interesų turi ir tie, kurie nori, kad elektros generatorius Lietuvoje suktų tik deginami šiaudai, kelmai ir rusiškos dujos.
Trečia, valstybinių įmonių paskolos nėra mokesčių mokėtojų įsipareigojimai. Šios paskolos gali tapti valstybės įsipareigojimu jei įmonė įsipareigojimų nevykdo, o valstybė už juos yra garantavusi. Bet tai yra tik rizika, o ne užprogramuota realybė.
Pabaigai – net jei taip ir atsitiktų, šių šaltinių neužtektų ir reikėtų iš valstybės biudžeto – kas gi čia tokio? Vien valstybės investicijoms per metus skiriami apie 5 milijardai litų. Per metus viešųjų pirkimų pagalba valstybė išleidžia apie 10 milijardų litų. Per dešimt metų iš tų 10 milijardų susidaro jau 100 milijardų. Sumos didelės, tačiau gal nieko baisaus prarasti šio gėrybių puodo dalelę siekiant bent šiokios tokios energetinės nepriklausomybės?
Nerijus Mačiulis yra banko „Swedbank“ ekonomistas.
