Siūloma, kad Lietuvos valstybė „gera valia“ sumokėtų už totalitarinių režimų neteisėtai nusavintą Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą per „taupymo“ ir karpymo vajus pensininkų, kultūros, tarnautojų ir daugybės kitų sričių dirbančiųjų sąskaita sutaupytais milijonais.
Nors nuo 1995 m. galioja LR Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, kuris reglamentuoja religinių bendrijų turto grąžinimą, siūlomu įstatymu norima žydų religines bendrijas bei žydų tautybės nukentėjusius asmenis išimtinai pakylėti virš kitų Lietuvoje veikusių ir veikiančių religinių bendrijų bei kitų tautybių nukentėjusių asmenų.
Priėmus šį įstatymą ir nenumačius analogiškos kompensacijos kitų tautybių nukentėjusiems asmenims bei kitoms religinėms bendrijoms už jų iki šiol negrąžintą išlikusį nekilnojamąjį turtą, bus pažeistas LR Konstitucijos 29 str. įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Daugeliui Lietuvos religinių bendrijų ir visuomeninių organizacijų iki šiol neatkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei nenumatyta išmokėti kompensacijas.
Įstatymu siūloma jau kitais metais skubiai skirti 3 milijonus litų antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu nukentėjusiems žydų tautybės asmenims remti. Tačiau kukliai nutylima, kurioje pasaulio šalyje gyvenantys žydų tautybės nukentėję asmenys bus paremti Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais. Lietuvos žmonės, kurie taip pat nukentėjo antrojo pasaulinio karo metais jokių kompensacijų tikėtis neturėtų...
„...ydingo įstatymo priėmimas reiškia tik dar vieną žydų turto holokaustą, po kurio neišvengiamai seks tarp neteisėtos kompensacijos davėjų bei gavėjų kilsiantys ginčai ir vaidai, o tarptautinės bendruomenės (ne tik žydų) akyse Lietuvos vardas bus suterštas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respubliką tebekamuoja ekonominis sunkmetis ir dėl to nėra jokios būtinybės alinti Jūsų valstybės biudžetą skubotomis išlaidomis, siūlau atidėti Jums iš esmės neteisingai pateikto klausimo sprendimą...“
Ydingo įstatymo priėmimas reiškia tik dar vieną žydų turto holokaustą, po kurio neišvengiamai seks tarp neteisėtos kompensacijos davėjų bei gavėjų kilsiantys ginčai ir vaidai.
Jeigu šie teiginiai būtų išsakyti bet kurio viešo asmens ar net žurnalisto, tikėtina, kad pastarasis susilauktų ne pačių maloniausių vertinimų ir etikečių, o galbūt net būtų tiesiog apšauktas antisemitu ar panašiais epitetais. Tačiau tuo apkaltinti Litvakų federacijos pirmininką, rabiną Samuelį Jakobą Pfefferį, kurio viešo laiško fragmentai čia cituojami, būtų sunkoka. Dar griežtesnė siūlomo įstatymo atžvilgiu yra Kauno žydų bendruomenės pozicija, kai kurių kitų žydų bendruomenių ir pavienių žydų tautybės asmenų nuomonės.
Kyla pagrįsti klausimai, kodėl, neatsižvelgiant į nieką, į akivaizdžiai aštrinamą ir taip sudėtingą lietuvių ir žydų santykių problematiką, norima žūtbūt kuo skubiau „prastumti“ šį įstatymą, kuris akivaizdžiai neišspręs jokių esminių problemų, o atvirkščiai, – užprogramuos tolimesnius nesutarimus ir vaidus?
Klausantis kai kurių įstatymo „stūmikų“ argumentacijos už tokios duoklės sumokėjimą (nes kitaip mokestį, su realia kompensacija už prarastą žydų nekilnojamąjį turtą neturintį nieko bendro, vadinti neišeina) gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvos valstybė skelbė karus, okupavo kitus kraštus, bombardavo miestus, todėl dabar valstybė (kuri de facto buvo okupuota dar prieš karą) ir jos žmonės yra visokeriopai atsakingi ir už karo, holokausto bei kitas tragiškos istorijos pasekmes. Be to, „geros valios įstatymo“ apibrėžimas galėtų nebent sukelti ironiškų klausimų ir pastabų, kad visi kiti įstatymai yra kažkokios kitokios valios…
Tačiau visiems sveikos nuovokos žmonėms suprantama, kad taip nėra, kaip nėra įmanoma ir vienu ypu šimtamilijoninių sumų kontribucijomis išspręsti sudėtingų ir daugiaplanių, istorijos vingiuose atsiradusių, problemų.
Svetimo turto gvieštis yra šiukštu. Tai kiekvienam doram žmogui puikiai suprantama. Todėl tai, kas išliko, turi būti gražinta religinėms bendruomenėms, – tesitvarko, prižiūri, puoselėja.
Neviešai dauguma politikų baimingai šnibžda štai taip – amerikiečių žydų įtakingos organizacijos spaudžia, vis primena tarptautiniuose susitikimuose, kad nekompensuota, nesumokėta..., gali būti sunkiau tartis dėl paskolų, o mūsų Užsienio reikalų ministerijos, Vyriausybės ir kitos galvos jaučiasi nepatogiai tarptautiniuose susitikimuose.
Nejaugi už galimybę „jaustis patogiau“ reikia sumokėti 128 milijonus litų? Tie šnibždesiai ir baimė daiktus bei procesus vadinti savo vardais ir kalbėti atvirai, sėja tik dar didesnį visuomenės nusivylimą ir visokeriopą nepasitikėjimą. Juolab Lietuvos mokesčių mokėtojai turi teisę tiksliai žinoti, kam, kokiu tikslu ir už ką bus mokami jų milijonai.
Telieka stebėtis kontrastais, kuomet kai kurie Tėvynės sąjungos lyderiai, kartais demonstruodami neįtikėtiną užsispyrimą ar abejingumą Lietuvos žmonių bėdoms ir reikmėms, su entuziazmu ir net įkarščiu imasi vykdyti nurodymus, gal ir vertintinus vienaip ar kitaip tarptautinėje erdvėje, bet ne Lietuvoje ir ne Lietuvos žmonių naudai. Didžiosios valdančios partijos ir frakcijos narių sueigose mėgstamos dainos simboliškas motyvas yra apie Lietuvoje žaliuojančius ąžuolus, bet yra ir kita daina, apie tai, kaip ąžuolai vijokliais virsta...
Siekiant visuotinės ar tarptautinės pagarbos, reikia pirmiausia gerbti savo šalį ir visus jos piliečius.
