Jei interesų ratas platesnis, į laimės sąvoką įeina ir nuosavas stogas virš galvos, žemės sklypelis, stilingesnis automobilis. Prabanga, pasakysite…
Kaip kam. Prabanga aš pavadinčiau ne apčiuopiamus daiktus, o norą ir sugebėjimą irtis prieš srovę, gyventi kitaip. Ypač šiais laikais. Nepasiduoti tendencingai žiniasklaidos ideologijai ir politikų mulkinimui. Matyti pasaulį savomis akimis. Ir būti savimi net tada, kai aplinkiniai sukioja pirštu apie smilkinį.
Ar daug tokių žmonių mūsų visuomenėje, kurie eina savo keliu? Tarkime, aktorius Rolandas Kazlas. Daugelis prisimena jo šlovingą humoristinę epopėją pramogų scenoje (Erazmas Slėpsnys ir pan.), vaidmenis televizijoje (Pranas Rupšplaukis laidoje „Nekenčiu reklamos“ ir t. t.). Dabar Rolandas vaidintų sau „Dviračio žiniose“ ar bet kurioje kitoje humoristinėje TV laidoje ir vargo nematytų, pinigus saujomis žarstytų. Arba vaidintų spektaklyje „Striprizo ereliai“, nusifilmuotų juostoje apie R.Paksą ir taptų dar populiaresnis. Juk nuogas Kazlas – tai labai juokinga, ar ne?
Bet Kazlas staiga spjauna į televiziją, o teatre sugalvoja mono spektaklį. Tokį, kuris negarantuoja nei populiarumo, nei pajamų. Nutaria prikelti iš užmaršties poetą Vladą Šimkų ir garsiai svarsto, ko mūsų visuomenėje daugiau – geležies ar sidabro. Medžių sodintojų ar medkirčių? Geležis simbolizuoja (gal kiek sutirštinsiu) naudos siekimą, geležinę verslo logiką (gauti pelno bet kokia kaina), netgi agresiją (kryžiaus karai iš praeities ir t. t.). Sidabras lietuvių poezijoje – tai tas gerasis gaivalas, kūrybiškumas, laisvumas, gal net tyrumas. „Neapleidžia jausmas, kad galbūt kadaise pasukome visai ne tuo keliu. Todėl dabar reikėtų atsigręžti į subtilesnius dalykus – į tą silpną sidabro šviesą. Nesivadovauti šūkiu „Krintantį pastumk“, sako R.Kazlas. Jis tiki, kad pasaulį gali išgelbėti poezija, kurios reikia ieškoti kaip meilės.... Ilgai, skausmingai. Tačiau prasmingai.
Neapleidžia jausmas, kad galbūt kadaise pasukome visai ne tuo keliu. Todėl dabar reikėtų atsigręžti į subtilesnius dalykus...
Vis dėlto gera ant širdies palieka, kai matai, kad mūsų visuomenėje yra vienas kitas žmogus, rodantis KRYPTĮ!
Panašiai gyvena aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Kadaise jis buvo visai kitoks, kas dar prisimenate... Degino save. O paskui spjovė į „netikrą Kauno bohemą“, nusipirko namuką Vievyje (na, juk ne Stiklių gatvė ir ne Gedimino prospektas). O savo spektakliais bando gydyti liguistos mąstysenos žiūrovus, sugadintus masinės informacijos priemonių generuojamo srauto.
Kitas „keistuolis“, sukėlęs daug bangų, – žurnalistas Vitoldas Milius, nusprendęs apvažiuoti buvusios SSSR sostines. Iš pradžių norėjo tai padaryti slapta, tik dėl savęs: įdomu, kas pasikeitė nuo „anų“ laikų. Kad viskas būtų kuo tikroviškiau, net seną žigulį tokiai kelionei nusipirko. Ir vėl aplinkiniai trauko pečiais: ar tam Miliui viskas gerai? Juk kiekvienas „normalus“ lietuvis būtų sėdęs į džipą, iš anksto užsisakęs nakvynę, pasiėmęs TV grupę, kad jo žygdarbius filmuotų, užsitikrinęs bent vieno banko paramą, kad kelionė apsimokėtų... O Milius? Jis šia idėja pasidalijo tik su draugais. Jokios nesveikos pompastikos.
Taigi ką tik minėti žmonės tenkina ne tuos poreikius, kuriuos turime omeny daugelis kalbėdami apie krizę. Ne apie mažėjantį vartojimą kalba. Apie lėtėjantį mąstymą ir senkančią fantaziją, apie kitokią krizę. Tikrai (perfrazuoju R.Kazlą) kažkuriuo metu ne ten nuėjome. Todėl gyvenime neliko poezijos. Vien geležis.
Kol mūsų valstybėje bus tokių donkichotų, tol bus vilties, kad kas nors dar gali pasikeisti. O ką manote jūs?
