Įprasta manyti, kad tokiais atvejais žmogumi privalo pasirūpinti valstybė – juk pastarasis jai moka mokesčius! Taip iš tiesų ir yra, tačiau reikia atminti, kad valstybės parama padės patenkinti būtinus išgyvenimui asmens ar jo šeimos poreikius, o visu kitu teks pasirūpinti patiems.
„Swedbank“ Asmeninių finansų institutas atliko tyrimą, kaip Baltijos šalyse pasikeičia žmogaus pajamos jam susirgus ar netekus darbo. „Bandomuoju triušiu“ tapo statistinis pilietis, turintis 10 metų darbo stažą ir uždirbantis 2762 litus siekiantį atlyginimą (neatskaičius mokesčių).
Tarkime, žiemą jis pasigavo sunkesnę gripo formą ir dvi savaites negalėjo pasirodyti darbo vietoje. Tokio žmogaus mėnesio pajamos Latvijoje sumažės 9,7 procento, Lietuvoje – 11 proc., o Estijoje – net 18 proc. Kitaip tariant, tokio latvio grynosios pajamos sumenktų nuo 1941 iki 1753, esto – nuo 2209 iki 1801, o lietuvio – nuo 2116 iki 1880 litų.
Labai panašūs skaičiai būtų ir tuo atveju, jei tas dvi savaites vienam iš dirbančių tėvų tektų slaugyti susirgusią atžalą. Pora ar daugiau šimtų litų sumenkęs mėnesio biudžetas – gal ir ne tragedija, tačiau nepamirškime, kad susirgta buvo žiemą, kai tenka mokėti už šildymą. Maža to, išlaidas didina ir staiga atsiradęs vaistų ar kitokių medikamentų poreikis.
O kas būtų, jei toks statistinis pilietis netektų darbo? Gelbėtų nedarbo išmoka? Kurį laiką ji iš tiesų padėtų, o sudėjus su išeitine kompensacija net atrodytų įspūdinga. Tačiau pradėjus gauti tik bedarbio pašalpą ji nustebintų labai nemaloniai: Latvijoje būtų sumokėta beveik 1140 litų, Estijoje – 872 litai, o Lietuvoje – vos 650 litų. Tai, beje, ir yra maksimali nedarbo išmoka mūsų šalyje. Jei nedarbas užtruktų ilgiau, išmoka pradėtų mažėti, kol galiausiai nutrūktų.
Pradėjus gauti tik bedarbio pašalpą ji nustebintų labai nemaloniai: Latvijoje būtų sumokėta beveik 1140 litų, Estijoje – 872 litai, o Lietuvoje – vos 650 litų.
Galima verstis per galvą ir iki užkimimo įrodinėti, kad nedarbo išmokos turėtų būti didesnės. Tą ir daro dauguma ekspertų, net ir iš Tarptautinio valiutos fondo. Juk darbuotojas bei jo darbdavys Lietuvoje atseikėja tikrai nemažą – daugiau nei pusę darbo užmokesčio siekiančią - sumą mokesčiams.
Lietuvoje didžiausią netekimą patiria didesnes pajamas gaunantys gyventojai, nes socialinėms išmokoms ribos yra nustatytos aiškiai, o įmokoms nėra jokių „lubų“.
Kitaip tariant, neegzistuoja proporcija tarp vienų ir kitų. Neįmanoma nesutikti ir su tais, kurie tvirtina, kad darbo jėga mūsų šalyje apmokestinta perdaug. Tą patvirtino ir praėjusiais metais Pasaulio banko atliktas tyrimas: tik trylikoje pasaulio šalių iš 185 darbo jėgos mokesčiai, kuriuos atseikėja darbdavys, yra didesni nei Lietuvoje.
Tačiau kol kas žaidimo taisyklės yra tokios. Todėl tenka sugrįžti prie jau minėto moralo: būtina žinoti, kas kiekvieno iš mūsų laukia nenumatytais atvejais, ir tam rengtis iš anksto. Liga ar nedarbas daugeliui galbūt yra netikėtas išmėginimas, tačiau gyvenimas rodo, kad tik retas kuris tokio išbandymo gali išvengti. Užtat pasirengti tokiam gyvenimo etapui tikrai įmanoma.
Patarimas yra paprastas – sukaupti finansinę atsargą. Juk mūsų nagrinėjamu atveju buvo pasirinktas net 10 metų darbo stažą turintis žmogus. Per tiek laiko įmanoma sukaupti nemažą sumą, kuri, pridėjus visas priklausančias socialines išmokas, jam ar visai jo šeimai padėtų išgyventi sudėtingu laikotarpiu.
Kaip taupyti – jau kiekvieno asmeninis reikalas. Vieni moka tą daryti patys, kitiems galbūt prireikia specialistų patarimų. Tačiau visiems derėtų atminti: ištikus nelauktiems įvykiams valstybė mirti iš bado neleis ir duonos greičiausia užteks. O ar užsitepsime ant jos sviesto ir ką dėsime ant jo, jau priklauso tik nuo mūsų pačių.
Odeta Bložienė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje
