Niekas neginčys, kad V.Landsbergis, A.Brazauskas yra politikai, palikę žymų pėdsaką mūsų valstybės gyvenime. Nelogiška būtų tarp jų brėžti ryškių paralelių, nes kiekvienas jų įdėjo savitą indėlį į mūsų istoriją, kiekvienas simbolizuoja skirtingas ideologines kryptis, vertybių skales, požiūrį į gyvenimą. Tuo galėjo įsitikinti piliečiai, stebėję vienos iš televizijų šventinę Vasario 16-osios laidą, per kurią abu patriarchai dėstė savo požiūrį į Lietuvos problemas ir ateitį.
A.M.Brazauskui svarbiausia – materialinė gerovė, ekonominis klestėjimas, socialinis stabilumas, o V.Landsbergis akcentuoja tautos dvasinę sveikatą, girtuoklystės, savižudybių mažinimą, nes tai esą garantuotų kitokią gyvenimo kokybę. Vien istorija teisingai įvertins šias asmenybes, tačiau akivaizdu, kad mūsų politikos patriarchai įkūnija du priešingus mąstysenos ir elgsenos standartus, kurie padarė didelį poveikį šalies politinei kultūrai. Tai tarsi dviejų polių, dviejų, dvasinio ir materialaus, žemiško ir idealaus, pradų antagonizmas ir sankirta.
A.M.Brazauskui svarbiausia – materialinė gerovė, ekonominis klestėjimas, socialinis stabilumas, o V.Landsbergis akcentuoja tautos dvasinę sveikatą, girtuoklystės, savižudybių mažinimą, nes tai esą garantuotų kitokią gyvenimo kokybę.
Sutikime, tokias patriarchų imtynes būtų įdomu stebėti. Vis dėlto būtų ir liūdna. Kodėl? Visų pirma tai reikštų, kad grįžome du dešimtmečius atgal, kad Lietuvos politinė sistema yra beviltiškai nevaisinga, negebanti generuoti naujų lyderių, idėjų ir vizijų. Juk atrodė, kad, kadaise V.Landsbergiui gražiai pasitraukus į šalį, iš politinės arenos pasišalinus A.Brazauskui, politiniam patriarchatui Lietuvoje atėjo galas.
Patriarchai simbolizuoja stabilumą, galią ir padėties kontrolę. Jie niekada neišduos tam tikros visuomenės dalies lūkesčių ir idealų, kuriuos įkūnija jų asmenybės. Jie yra garantas, kad nebus nieko tokio, kas sudrumstų, suglumintų, sukeltų sąmyšį. Kitaip tariant, tai asmenybės, kurios prognozuotinos ir retai nukrypsta nuo aiškios linijos, nes pranoksta ideologijų ribas, mieliau jas sau palenkia, nei tarnauja joms. Patriarchai yra ne istorijos veikiami, bet kuria istoriją. Jiems už nugarų visada driekiasi epocha su savo iššūkiais ir išbandymais, kuriuos jie išlaikė taip ir likę nepaklupdyti.
Vis dėlto patriarchų buvimas ir veikla ne tik suteikia saugumo, bet ir sukuria tam tikrų keblumų. Nepaneigsi, kad patriarchai nemėgsta, kai prieštaraujama jų valiai, jų žodis turi būti paskutinis ir lemiamas, o visapusiška diskusija yra demokratijos bruožas. Nemanyčiau, jog V.Landsbergis ir A.M.Brazauskas yra tie, kurie užgniaužtų diskusijas, bet, pripažinkime, ginčytis su patriarchais – nedėkingas dalykas, ir reikia daug drąsos žengti tokį žingsnį.
Kitaip tariant, egzistuoja reiškinys, kurį galėtume vadinti milžino šešėliu. Visi žinome, kai užauga didelis ir lapotas medis, jo paunksnėje mažai kas gali augti. Todėl politiniame gyvenime patriarchalizmas nėra itin pageidaujamas reiškinys. Jis gali tapti trukdžiu normaliai politinio gyvenimo raidai ir neišvengiamai atveda jį prie sąstingio. Paprasčiausiai šalia patriarchų neišauga naujų lyderių. Juk tiems, kurie netoli jų sukinėjasi, dažnai atrodo, kad vienintelis būdas jaukiai jaustis jų šešėlyje yra pataikavimas.
Nieko nuostabaus, jog patriarchams pasitraukus iš politikos arenos ten žioji tuštuma. V.Landsbergio ir A.M.Brazausko sugrįžimas tik patvirtintų, kad patriarchų šešėliai Lietuvoje buvo per dideli. Juk jie grįžtų kaip savotiški gelbėtojai. Kiek naudingas šaliai būtų toks grįžimas? Pavyzdžiui, nulenkiant galvą prieš visus V.Landsbergio nuopelnus mūsų valstybingumui (jį drąsiai galima statyti šalia tokių iškilių Rytų Europos laisvintojų kaip Vaclavas Havelas, Lechas Walęsa, kokių neturi mūsų kaimynai latviai ir estai) verta klausti, ar jo kandidatavimas į prezidentus nereikštų patriarchalinės politikos restauracijos? Kaip ir A.M.Brazausko prezidentavimas XXI amžiaus Lietuvoje dvelktų baisiu anachronizmu. Norisi tikėti, kad abu patriarchai gyvenimo saulėlydžiu negadins savo biografijų liūdnomis grumtynėmis dėl prezidentūros.
