Vienas kalbėjo nenuoširdžiai, kad problemų nėra, Lietuvai krizė negresia, pinigų pakaks, tik nereikia žmonių gąsdinti. Maža kas tikėjo, kad Lietuva bus išimtis Europoje, bet liūliavimo klausytis maloniau.
Kitas kalbėjo įsitikinęs, kad reikia trumpai drūtai sakyti rūsčią tiesą apie grėsmes, ir gal žmonės susirūpins, supratingai priims griežtas taupymo ir mokesčių reformos priemones. Ko gero, pernelyg trumpino.
Kontrastas tarp dviejų aiškinimų buvo itin didelis, o dar per suspaustą laiką – bene dvi savaites. Per jas buvo itin skubiai parlamentinėse kovose ir su tyčiniais gaišinimais priiminėjami naujam biudžetui reikalingi įstatymai. Dar gruodžio mėnesį, vos pradėjęs veikti naujas Seimas buvo kaltinamas dirbąs pernelyg lėtai, nusižengęs kažkuriam procedūros įstatymui. Atitinkamas komitetas (atiduotas vadovauti opozicijai) galįs apskųsti Konstituciniam Teismui, ir tada biudžetas pasirodysiąs išvis neteisėtas. Dėl procedūros.
Seimas paspartino žingsnį, dirbo dieną naktį, suspėjo ligi Naujųjų metų ir Tautos arba aiškintojų akyse bemaž kaltas, kad taip greitai dirbo. Argi negalima buvo likti be naujo antikrizinio biudžeto? Yra net atsainiai dėstančiųjų: o kodėl jie nevažinėjo po visą Lietuvą, nesitarė su daugybe įvairiai suprantančių žmonių? Be to, skubant padaryta ir klaidų; dėl jų kalti, kurie dirbo. Dabar taisinėja – pripažino.
Seimas paspartino žingsnį, dirbo dieną naktį, suspėjo ligi Naujųjų metų ir Tautos arba aiškintojų akyse bemaž kaltas, kad taip greitai dirbo. Argi negalima buvo likti be naujo antikrizinio biudžeto?
Tiek to, palikim nuošalėje tą kliaučių raizgalą. Dešimtis kartų didesnė psichologinė, tuo pačiu ir politinė problema pasirodė ankstesniojo kairiųjų Seimo prieš pat pabaigą priimti įspūdingai pasididinti atlyginimai. Ypač įspūdingai – rodant popieriuje, o visokie koeficientiniai aiškinimai paprastus žmones turėjo tik erzinti.
Padėtį reikėjo taisyti radikaliai ir griežtai, bet naujoji dauguma pristigo politinės nuovokos. Tai yra nuovokos, kad politinis momentas šįsyk svarbesnis už visa kita. Vyriausybė suskubo bent su 15 procentų, o Seimas gaišo pasikliovęs delsikų išvedžiojimais apie „galimą prieštaravimą Konstitucijai“. Pelnė dar vieną pasišaipymą iš taip tūpčiojančios institucijos. Ir liko Seimas galų gale pasimažinęs algas lyg 15, lyg 18 proc., bet vis tiek spjaudomas, kad kitus ragino veržtis, o sau (anuo G. Kirkilo ir A. Syso projektu) pasigerino. Politikoje galų gale svarbu ne kaip yra iš tikrųjų, bet kas įteigta.
Panašiai plačiu mastu įteiginėjama, lenkiama į tai, kad Lietuvą palietusi tarptautinė krizė, su kurios problemomis A.Kubiliaus Vyriausybė imasi kovoti, tai bemaž A.Kubiliaus ir sukelta. Dar atsimename, kas visoje SSRS sugriovė kolūkius. Tebetvirtinant, kad buvusioji kairioji Vyriausybė nesuklydo – krizės kaip ir nebus – norėta bene įteigti, kad jeigu bus, tai todėl, kad A.Kubilius išgąsdino. Jis kelia krizę! Eidami toliau, gal pradėsime nūnai manyti, kad ankstesnis aštuonerių metų liūliavimas korupcijos jūroje buvo geresnis gyvenimas, o dabar atėjo „grobuonys“ (anot pagrindinio opozicijos laikraščio), kurie nori keisti papročius ir imasi reformų. Kad ir seniai užleistų mokesčių ir švietimo reformų. Čia lengva skleisti gandus, kelti nerimą, o gal pavyks net nuversti naują valdžią ir palikti energetikos džiungles su liūtais nepaliestas.
Schema būtų paprasta. Įsiūbuoti minią prieš aukščiausiąją šalies instituciją. Nesuklyskite, tai ne prezidentas. Jo darbuotojai šalies „valdžią“ mato kitur. Fizišką įsiūbavimą gerai matome 1991 metų sausio 8 dieną filmuotuose kadruose, kur tai darė trumpai nukirpti darbininkai civiliais drabužiais šaukdami „v ataku!“ Istorinis instruktažas. Dabar, sausio 16-ąją, šturmuoti Seimą konkrečiai ragino A.Paleckis (paliudijo žurnalistai T.Mikalajūnas, S.Vaitonis – lrytas.lt, 2009-01-16). Paskui politikas paraginęs minią eiti naujojo pastato link. Ten daugiau stiklų, jeigu kas nors tiria ir materialinės atsakomybės klausimą. Apskritai, pulti „valdžią“ nuolat raginama ir specialiai įsteigtuose portaluose, kuriais galėtų pasidomėti VSD, jei turime tokią instituciją.
Pažadėta demonstracijas didinti, vis „tikintis“, kad riaušių nebus. Iš tikrųjų tikimasi, kad bus. Tai jau ne fizinis, bet organizacinis įsiūbavimas. Neabejotina, kad konkrečių visuomenės grupių nepasitenkinimą ir baimę, dėl kurių tariamasi ir galima susitarti, greitai pakeis gatvės šauksmas: „Atsistatydinkit!“ Tai yra: „Jokių permainų!“ Tai šių dienų politinė programa. Vienas pirmųjų ultimatumo reikalavimų, kaip juos teikia politikas R.Valatka, – atšaukti įstatymą dėl Energetikos ministerijos steigimo. Skaidriau nebūna. Ir A.M.Brazauskas ką tik padėjo ant stalo dvi pavardes: A.Ignotas ir V.Miltienis. Be jų tarybų valdžia nefunkcionuos. Įdomu nebent, kad gatvių viešieji agitatoriai kontrrevoliuciją mėgina vadinti revoliucija.
Ir rimčiausias momentas, dėl kurio jau pasigirdo balsų. „Pakraščių jaunimas“ – tai svarbūs Sergejaus Glovacko pastebėjimai („Bernardinai“, 2009-01-22) apie realią tarptautinę, o specifiškai ir Vilniaus problemą.
Matome ekranuose Paryžiaus, Atėnų socialinio pakraščio jaunimo siautėjimus. Instinktyvi atskirties nuoskauda, kitur nepanaudota energija, policija kaip klasinis priešas, valdžios įstaigos ir buržujų automobiliai – lengvas taikinys. Revoliucijos mito arba šešėlinio dirigento rekrūtai, apie savo būties negerovę pranešantys griovimu. Panašu ir į tuos, kurie Gazoje desperatiškai svaido akmenis į okupantus.
Kitur – Europoje – tai amžina „klasių kova“ prieš policiją, kurią ir per mūsų mitingą puolė neva jaunimėlis, tik štai pavojingomis sovietinėmis dujomis „čeriomucha“. Prieš 20 metų Tbilisyje nuo jų mirė daug žmonių. Vilniuje specai kur nors prilaiko sandėliuką. Specai dirbs, jų neperkalbėsi. Ir tie, kurie platina daineles „Dek, parlamente,“ juk ne bepročiai, jie žino, ką ir už kiek daro. Ar planas pavyks, daug lems ir valstybės struktūrų elgesys, neduokdie, šiurkščios klaidos. Nereiktų nė mažų.
Kai susiformuoja aitri socialinė psichologinė terpė, reikalingas labai apgalvotas, pasvertas ir santūriai tvirtas valdžios struktūrų elgesys. Taip pat teisėsaugos pareigūnų. Guminė kulka, jeigu tai ji sužeidė vieno vaikino ausį, gali per brangiai kainuoti. Dešimt centimetrų į šalį, ir matykim, kokios pasekmės Atėnuose, kokia ligi dabar laiminga saulėtoji Graikija. O yra trinančiųjų rankas, norinčiųjų, kad panašiai atsitiktų ir Vilniuje.
Sausio 17-ąją prie to paties Seimo atėjo savanorių rinktinės pagerbti savo gimtadienio prieš 18 metų. Vyrai – gražu pažiūrėti, nereikia nė ginklų, kad chuliganai susimąstytų. Kažkas ir pasakė greta manęs – o, kad būtų jie vakar čia stovėję.
Priemonių yra, tačiau svarbu ir daugiau suprasti. Taliną siaubė sufanatizuoti chuliganai ir parduotuvių plėšikėliai, o mūsų „jaunimas iš pakraščių“ – ne riaušių chuliganai, bet gali būti ta kryptimi pastūmėti. Todėl, kol vykdomas destabilizacijos planas, pasirūpinkime kaip galime, kad šis jaunimas – o jie taip pat mūsų visuomenės vaikai – neįsijaustų radęs progą tartum dėl mados pasimušti, atsiprašau pareigūnų, su „mentais“. Policija stovės savo vietoje, kantriai leisis bręstančiųjų užgauliojama (Vakaruose ir iš tokių vėliau išaugo žinomi valstybės vyrai). Bet čia ir dabar turi įsitraukti tėvai, pedagogai, rašytojai (vienam kitam rūpi), socialiniai darbuotojai, suvokiantys, kad turime nuo seno užleistą, o ne vien šių dienų margo socialinio ir nacionalinio Vilniaus pakraščio barą.
Kokių nuostolių – didelių ar nelabai – atneš anarchijos gudruolių diriguojamos „revoliucijos“, vis vien į savo pamirštąjį visuomenės pakraštį turime bent jau nuo šiol žvelgti su nuoširdžiu rūpesčiu.
Perversmininkams vienas prašymas: nevelkite į savo planus jaunimėlio ir paauglių. Nesiekite savo politinio tikslo kokių nors jų nelaimių sąskaita.
