Neradau vienodų pipirų buvusiai Gedimino Kirkilo ir dabartinei Andriaus Kubiliaus vyriausybėms. Anot laikraščio, dabartinei kliuvo netgi daugiau, tačiau prezidento tekste priešingai. Prezidentas pabrėžia būtent buvusios mažumos Vyriausybės neveiksnumą ir kaip niekada anksčiau prisiima dėl to dalį kaltės. „Visi pristigome drąsos“, „nesiryžome imtis“, „jei būtume anksčiau...“
Žinoma, jis negalėjo paleisti neveiksnaus Seimo be paties Seimo valios, bet galėjo įsakmiau tai pasiūlyti. Nes tie buvusieji naudojosi laiku ligi paskutinės dienos ir išgramdė, ką galėjo. Ar naujoji Vyriausybė, perspėdama dėl gresiančios dar sunkesnės finansinės padėties, tikrai ignoruoja pasaulio patirtį – nežinau. Latvijos patirties turbūt neignoruoja.
Iš pranešimo apie pranešimą atrodytų, kad per ilgą laikotarpį „mūsų krašto politikai“ nesugebėję imtis ryžtingų reformų. Neva taip teigiąs Valdas Adamkus. Per kurį laikotarpį? Bent pusę atkurtos Nepriklausomybės metų prezidentavo būtent V.Adamkus. Jis pabrėžė neabejotinus istorinius laimėjimus, susigrąžinant „prievarta atimtą civilizacinį ir kultūrinį tapatumą“ kaip „vieną didžiausių proveržių tautos ir valstybės istorijoje“. Pradžia – Kovo 11-oji, nors būtų matoma ir kiek anksčiau - Sąjūdyje. Tad sąstingis bus grįžęs vėliau, ir prie to prisidėję politikai gali būti matomi konkrečiau. Užsitęsusį sąstingį prezidentas sieja su prasidėjusiu neveiklumu įstojus į ES ir NATO. „Susitelkę į Europos Sąjungos lėšų dalybas...“ Kas taip smarkiai susitelkė, irgi žinoma, juk norėjo išvengti net Valstybės kontrolės.
Žemė tapo kilnojamuoju turtu ne „nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios“, o nuo 1993 metų, kai LDDP kontroliuojamame Seime didžiulę įtaką turėjo agrarininkai – buvusieji kolūkių pirmininkai. Tą jau esu tikslinęs. Savo ruožtu, teisminės valdžios autoritetui labiausiai kenkia teismų kokybė. Tačiau prezidento pranešime teismų veiklos kritiką mėginama prilyginti kėsinimuisi į jų nepriklausomumą. Tai pačių teismų ar bent kai kurių netikusių teisėjų ir patarėjų tezė. Nesusikalbėjimas, kai Seimo nuomonė kitokia, negu prezidento siūlymas, turėtų skatinti kalbėjimąsi, o ne gąsdinimus. Moralės nuvertinimo problema, kurią teisingai pabrėžia prezidentas, kaip tik dažnai akivaizdi skiriant teisėjus.
