Nenorėti, bet pasiaukoti
Kuo arčiau prezidento rinkimai, tuo mažiau aiškumo – sena ir nekintanti Lietuvos realybė. Aišku tik tiek, kad Rolandas Paksas prezidentu nebus, nors gal ir spės dar keletą kartų viešai pakartoti priešingai. Aiškus ir dar vienas dalykas – kad ir kas nutartų kandidatuoti, to nesakys iki paskutinio momento. Iš dalies tai politinės kultūros ir įpročių nulemta nelaimė. Bijoma konkurentų organizuoto puolimo, viešųjų ryšių ir juodųjų technologijų, kurių pagalba nėra sunku iš patrauklaus žmogaus padaryti „velnio išperą“. Todėl visi potencialūs kandidatai mieliau linkę likti šešėlyje, kol bus atitinkamai „dorojami“ kiti. Bet esama ir kitų bėdų – sisteminių, kurias galima bei reikia taisyti.
Pirmiausia, prezidento pareigybė Lietuvoje yra formaliai depolitizuota. Šalies vadovui, pagal Konstituciją ir iškreiptą demokratijos supratimą, nevalia turėti politinių pažiūrų ir partinių simpatijų. Bent jau dera jų atsisakyti, kol eini pareigas. Dar geriau – net iki prasidedant rinkimų kampanijai – tiesiog spinduliuoti Elmo šviesą akimis ir siekti būti visos tautos numylėtiniu, niekam nepadarant nieko bloga. Svarbu kartais, pajutus tautos nuotaikas, pakritikuoti tai, kas didesnei daliai žmonių nepatinka ar bent jau gali nepatikti. Nesvarbu, ar tai būtų „Leo LT“ projektas, Gediminas Kirkilas, Seimo narių ir teisėjų „konstitucinė“ negalia susimažinti atlyginimus, alaus kainos ar karas keliuose.
Idealus kandidatas – nepartinis „svieto lygintojas“, bet ne su Tado Blindos ar kito bandito sermėga, o su kostiumu ir dvasingu, dramatiškai susirūpinusiu veidu. Neskiriantis kairės ir dešinės, vienodai glėbesčiuojantis visus - nuo fašisto iki bolševiko. Pagal naujausias madas, nepakenktų būti pakankamai prasisiekusiu televizinio idiotizmo žanre, pavyzdžiui, realybės šou dalyviu arba dalyvių ganytoju.
Aišku tik tiek, kad Rolandas Paksas prezidentu nebus, nors gal ir spės dar keletą kartų viešai pakartoti priešingai.
Dar viena sąlyga – iki pat rinkimų reikia viešai ir garsiai nė už ką nenorėti tapti prezidentu. Tik iš dangaus, paskutinę akimirką, pasigirdę balsai ir nesuskaičiuojamo kiekio darbininkų, valstiečių, inteligentų maldaujančios aimanos, tautos godos ir bėdos, kurių mastą pretendentas galiausiai suvokia, tegali priversti „atnašauti šią auką Tėvynei ir istorijai“. Pavyzdžiui, kai baigiasi gerą algą ir patogią kritikai poziciją užtikrinanti kadencija Briuselyje.
Šalininkų atsiras
Toks rūpintojėlio pašaukimą savyje ūmai aptikęs kandidatas tinka ne tik jokiomis partijomis nepasitikinčiam vilmorusų ir raitų respondentui. Jis yra puikus kūrinys oligarchams arba juos aptarnauti susikūrusioms grupuotėms.
Idealus kandidatas – nepartinis „svieto lygintojas“, bet ne su Tado Blindos ar kito bandito sermėga, o su kostiumu ir dvasingu, dramatiškai susirūpinusiu veidu.
Nepartinį, politika besibjaurintį, komandos neturintį, vienišą ir kilnų VISOS TAUTOS išrinktąjį, pagal Lietuvos įstatymus bei praktiką, beregint apspinta iš ministerijų, departamentų, teisingų institutų sudeleguoti patarėjai. Jų tolimesnės karjeros ir gerovė paprastai priklauso nuo deleguojančių institucijų. Visi jie taip pat nepartiniai interesų grupių statytiniai. Galiausiai jie net suformuoja kažką panašaus į ne tik nerenkamą, bet ir neregistruotą, neva „proprezidentinę“ partiją. Pastaroji, pasiraitojusi rankoves, gins Ekscelenciją nuo kritikos spaudoje, nepatogių klausimų ir kitų panašių „valstybės pamatus griaunančių“ demokratijos grimasų. Konstitucijos dvasios ir amžinai aukščiausių reitingų pardavėjai irgi taps šios partijos nariais. Netgi užims ten priešakines pozicijas ir pasirūpins, kad rinkėjai jokiomis kitomis partijomis nepasitikėtų niekada. Solidžiai suremontuos rūmuose sanitarinius mazgus, teisingai „pakonsultuos“ įžūlius klausimus keliančius Kęstučius Girnius.
Ši partija yra Lietuvoje svarbiausia ir net nereitinguojama – ji reitingus skirsto. Todėl ir socialdemokratų, ir konservatorių, ir kitų partijų šiandien gaila net klausti apie jų kandidatus.
Naktimis tvirtindami biudžetus ir šimtus „perskaitytų bei suprastų“ įstatymų, partijų politikai net neturi laiko susapnuoti galimybės įveikti nepartinių strategų bloko parinktą, reitingais ir dvasingo rūpintojėlio ar permainų šauklio įvaizdžiu aprūpintą kandidatą. Partijos, panašu, pačios vėl rinksis iš to, ką remti bus pasiūlyta atitinkamų „sprendyklų“.
Jei JAV renkama rinkikų kolegija, kuri renka prezidentą iš partinių kandidatų, tai Lietuvoje nerinktos ir nereitinguojamos kolegijos parenka tautai „virš partijų pakylėtus“ kandidatus.
Taigi, partijos procese atlieka statistų vaidmenį, asmenybių, kurios ryžtųsi laužyti slapstymosi iki paskutinio momento taisyklę taip pat neatsiranda. Pasiruoškite ir vėl mesti monetą arba rinktis pagal įtaigiausią plakatą iš labai nenorinčių, bet besiaukojančių nepartinių gražuolių.
Apibendrinus tai, kaip Lietuvoje atsirado, formavosi ir veikia prezidento institucija, galima ir pasvarstyti – ar reikalingi tiesioginiai rinkimai. Jeigu ir taip, tai nepartinis arba tiksliau – antipatinis šalies vadovo statusas turi būti kuo greičiau išmestas į šiukšlių dėžę.
