"Aš, (vardas, pavardė),
... prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.
Tepadeda man Dievas!" (Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos, 5 str.)
Panašią priesaiką duoda ir Vyriausybės nariai.
Taigi jie prisiekia ir privalo šventai laikytis savo priesaikos. Ar taip yra iš tikrųjų, verta pasižiūrėti atidžiau.
Visų pirma kokį turinį sąvokai "Lietuvos žmonės" suteikia Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nariai. Jei jie turi galvoje tik save, savo patarėjus, Vyriausybės narius ir jų aparatą, - tada jie stropiai vykdo duotą priesaiką net šio ekonominio sunkmečio sąlygomis. Jei sąvoka "Lietuvos žmonės" apima visus krašto gyventojus, kaip ir turėtų būti, tai tie Seimo ir Vyriausybės nariai, kurie priima ne didinančius žmonių gerovę, o tautą nuskurdinančius sprendimus, kasdien šiurkščiai laužo priesaiką. Kadangi tokius sprendimus gali priimti tik Seimo dauguma, tai ji ir yra pagrindinė priesaikos laužytoja. Opoziciją irgi galima būtų kaltinti priesaikos laužymu, jei ji nesipriešina tokių sprendimų priėmimui.
Bet ar galima teigti, kad tokie sprendimai iš tiesų yra priimami? Juk Vyriausybė ir Seimo dauguma tvirtina, kad priimti sprendimai buvo būtini norint sušvelninti pasaulinės finansų krizės pasekmes. Kad jie negalėjo būti kitokie, kai paėmę valdžią konservatoriai pamatė SODROS biudžete milijardinę skylę ir jokių sukauptų juodai dienai Valstybės biudžeto rezervų. Kas tiesa, tai tiesa, buvo ir SODROS biudžete skylė, kurią uoliai didino pati ikirinkiminė opozicija, nebuvo ir sukauptų juodai dienai rezervų, kurių nesiūlė ir ta pati opozicija, nors tuometiniam opozicijos lyderiui Andriui Kubiliui buvo prieinama visa informacija.
Naujai Vyriausybei atiteko nekoks palikimas. Su tuo reikia sutikti. Tačiau kokių priemonių ėmėsi naujoji dauguma, kuri turėjo užlopyti abiejų biudžetų skyles? Priemonės mažų mažiausiai keistos, jei jų nepavadinsime nusikalstamomis. Kur tai girdėta, kad Valstybės ir SODROS biudžetus galima būtų papildyti ne skatinant verslą visais įmanomais būdais, kaip daro kitos Europos Sąjungos (ES) valstybės, o smaugiant jį mokesčiais, dėl ko jau bankrutavo ir tebebankrutuoja žymi verslo įmonių dalis.
O bankrutavęs verslas - tai netekę darbo žmonės, nesurinktos pajamos į abu biudžetus. O netekę darbo žmonės - tai ne tik darbo biržų klientai ir pašalpų gavėjai iš to paties SODROS katilo, bet ir nelaimėn patekę žmonės, kurių begaline kantrybe galima tik stebėtis. Šios valdančiųjų priemonės nusmukdė bendrąjį vidaus produktą (BVP), kaip ir galima buvo tikėtis, nors niekas neprognozavo, kad jis smuks net 22 procentais. Lietuva tapo rekordininkė visoje ES. Palyginimui galima pateikti Lenkijos pavyzdį, kur BVP net ūgtelėjo keliais procentais, o gyvenimo lygis pasaulinės krizės buvo beveik nepaveiktas. Tai kodėl lenkai rado problemos sprendimo raktą, o lietuviai nuėjo klystkeliu? Atsakymas būtų toks.
Lietuvos valdantieji panoro įrodyti pasaulio ekonomistams, kad jie neteisūs rekomenduodami - krizei įveikti - naudoti tokią mokesčių politiką, kuri skatina verslą ir išsaugo darbo vietas. Mūsų receptas buvo subalansuoti biudžetą didinant mokesčius ir mažinant vartojimą. Rezultatus matome, todėl Nobelio premijos už naują žodį ekonomikos moksle negausime. Katastrofiškai kritęs BVP, nedarbas (jau siekiantis 20 proc.), surinkta tik apie pusė planuoto biudžeto, padvigubėjusi SODROS biudžeto skylė - štai pagrindiniai "naujos ekonominės politikos" rezultatai. Taip valdantieji suprato priesaikos žodžius "tarnauti žmonių gerovei", išprievartaudami pačią priesaiką. Taigi priesaika šiurkščiai sulaužyta, o prieš pačius laužytojus pagal Konstituciją turi būti pradėtas apkaltos procesas. Kas jį pradės? Seimo dauguma prieš save? Nerealu. Belieka pati tauta, kai ji pabus iš letargo miego, pamačiusi ne tik tolydžiai mažėjančius atlyginimus, bet dar ir sumažintas pensijas.
