Tiesa, Atgimimui auštant ir kylant Lietuvos Sąjūdžiui, bolševikų slopintas Rainių miškelio siaubas vėl tapo viešu dalyku ir teisingumo reikalavimu. Vėl inicijuota Rainių kankinių koplyčios statyba. 1941 metų vasaros tyrimai ir fotodokumentai, kaltinantys "Raudonąjį terorą", nors atlikti prasidėjusios vokiečių okupacijos sąlygomis, dar sykį raiškiai iškilo į viešumą ir kartu su pabėgusių į Maskvą žudikų 1942-ųjų dokumentuotais parodymais paskatino arba privertė net sovietinę LSSR vadovybę imtis teisinių veiksmų.
Taip 1988 metų spalio mėnesį LSSR prokuroras Liudvikas Sabutis kreipėsi į aukščiausią sovietinės respublikos instanciją - Aukščiausiosios Tarybos (AT) prezidiumą, kad būtų sudaryta vyriausybinė komisija, ir pats nedelsdamas iškėlė baudžiamąją bylą dėl 1941 metų birželio 24-25 dienomis vykdytų Rainių žudynių. Siūlytą komisiją sudarė bendru nutarimu aukščiausioji LSSR administracija - LKP CK, AT prezidiumas ir Ministrų taryba. Komisijos protokolų, regis, išliko tik vienas (1989 10 18), taip pat kai kurie liudininkų parodymai. (Šią ir kitą toliau aptariamą medžiagą žr. knygoje "Pamirštas SSRS karo nusikaltimas. Rainiai 1941 06 24-25". Vilnius, 2006). Vertingas yra komisijos nario teisininko Jono Prapiesčio pranešimas per LSSR AT posėdį 1989 metų lapkričio 4 dieną. Jame deputatai informuojami, kad patys liepos mėnesį priėmę nutarimą parengti įstatymo "Dėl atsakomybės už nusikaltimus Lietuvos liaudžiai" projektą; jis ir esąs parengtas jau rugpjūčio mėnesį, bet ligi šiol (lapkričio!) kažkas vis nesiryžtąs jo pateikti draugams deputatams, o be įstatymo - kaip be rankų. Net komisija iš esmės tesanti visuomeninė, be įgaliojimų, o jos kaupiama medžiaga kaip ir bevertė (!), neturinti įrodomosios galios.
J.Prapiestis dar pranešė, kad komisijos nariai gauna grasinamų laiškų, kurių autoriai - "pokario didvyriai, dar pajėgūs pakartoti savo žygius". Kita vertus, įstatymo projekte nesiūloma mirties bausmė, "nebus ir grandiozinių procesų". Mat "ir Respublikai tai nereikalinga, ir žmonės to nereikalauja..." Kieno čia išvada, neaišku.
Palikime dabar, kas būtent gerą pusmetį ligi 1990 metų kovo 11-osios vilkino įstatymo projektą. Sovietinei AT vadovavo Vytautas Astrauskas, Algirdas Brazauskas, o vietinė KGB nusikaltėlių organizacija negalėjo nedaryti jiems įtakos. Suinteresuota, kad bylos nebūtų, juk ir įtariamąjį Nachmaną Dušanskį skubiai išsiuntė į Izraelį. Bet po Kovo vienuoliktosios...
Tas pats J.Prapiestis tapo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu ir jo Teisinės sistemos komisijos pirmininku. Darbų gausa nustelbė ir ištrynė iš jo atminties jau parengtą įstatymą "Dėl atsakomybės už nusikaltimus Lietuvos liaudžiai", kuris būtų padėjęs naujam generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui patraukti atsakomybėn tikrą, žinomą Rainių budelį, KGB pulkininką ir "LTSR nusipelnusį teisininką" Petrą Raslaną. Nepriklausomos Lietuvos teisėsauga šiuo atveju sutartinai delsė, nesinaudojo nė toliau galiojančiu (tiek, kiek neprieštaravo Laikinajam pagrindiniam įstatymui) sovietiniu Baudžiamuoju kodeksu. Ten esančiame "Karo nusikaltimų" poskyryje buvo kaip tik pritaikytinas straipsnis apie kariškių smurtą prieš civilius karo veiksmų zonoje. Tačiau, regis, apsispręsta laukti - gal kokių Sausio įvykių (sėkmės atveju P.Raslanas būtų pravertęs kartu su pokario didvyriais), gal pamažėle rengiamo, J.Prapiesčiui vadovaujant, naujo įstatymo dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą. Šis priimtas 1992 metų balandžio 9 dieną, ir Generalinė prokuratūra netrukus nustebusi konstatuoja, kad P.Raslano (kuriam netaikyti jokie užkardymai) ir pėdos Lietuvoje jau ataušusios. Žinia, praėjo pusantrų metų nepriklausomos ir tartum neapsižiūrėjusios Lietuvos. Priglaudė motina Rusija ir glaudžia ligi šiol. Po ilgo tampymosi Lietuvos teismas jį vis dėlto teisė už akių ir skyrė kalėjimą iki gyvos galvos. Bausmė neatliekama nei Lietuvoje, nei Rusijoje.
Bet P.Raslanas - tai tik vieno žmogžudžio sadisto ir jo teismo istorija. Užtat pavyzdys ir skaidri šviesa visai nelaisvos Lietuvos teismų istorijai, kokia ji, ta istorija, buvo, deja, neskaidri. Ir tęsiasi. Kol neišsiaiškinom su šaknimis, toliau kirmija teisingumo uogos. Ne veltui P.Raslano byla netapo Rainių byla, o Rainių žudynių byla netapo SSRS karo nusikaltimų byla, apie kurią pasaulis žinotų nors iš dalies tiek, kiek apie Katynę. Galbūt ne veltui apie Rainių bylą, susiaurintą iki vieno žmogžudžio bylos, visą laiką sukosi, ją tyrimo-netyrimo stadijoje savotiškai vedė asmenys, susiję su KGB. Vieni kitus tam reikalui paskirdavo ir niekad netaikė karo nusikaltimo kvalifikacijos. (Pažymėtina, kaip ir Sausio 13-osios ar Medininkų žudynių bylose). To būtų labai nenorėjęs Kremlius, ligi šiol bukai neigiantis atsakomybę be senaties už Katynėje 1940 metų pavasarį sušaudytus Lenkijos karo belaisvius. Mat Sovietų Sąjunga "tuo metu dar nekariavo"... Tad gal ir Lietuvos teisėsauga tebesidairo, ką rodo Kremliaus kurantai? Jokių karo nusikaltimų!
Kada nors vis dėlto ateis laikas, kai istorikai ištirs tokių bylų eigą ir galimą politinį manipuliavimą. Ar kokiems dalykams niekad nedarė įtakos generalinio prokuroro tėvelis? O 1994-1997 metų laikotarpis apskritai buvo patogus. Iš peržiūrimo, demokratinės Lietuvos sąlygoms pritaikomo buvusio sovietinio Baudžiamojo kodekso karo nusikaltimai tuomet apskritai išnyko. Kodėl? - niekas neaiškino, ir LDDP daugumos Seimas balsuodamas nė nemirktelėjo. Opozicija taip pat neapsižiūrėjo, nelygino to, kas teikiama, su tuo, ko nebėra. Atrodė, nereikia įtarti LDDP valdžios vien blogais darbais. Juk 1994 metais Baudžiamojo kodekso redakciją rengė patyrę teisininkai, prižiūrėjo pats teisingumo ministras J.Prapiestis. Ką gi, pasitikėta be reikalo, klaidą teko taisyti 1997-1998 metais. Nuo tada turime kodekse ir karo nusikaltimus. Kad tik kas nors tuos straipsnius taikytų.
