Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 28d. 12:42

Remigijus Lapinskas: Miškų ateitis Lietuvoje ir pasaulyje – į ką svarbu atkreipti dėmesį?

Remigijus Lapinskas Pastaruoju metu diskusijos miškų klausimais Lietuvoje yra ypatingai aštrios. Miškų apsauga nuo plynų kirtimų ir poreikis išsaugoti sengires; privataus miško valdos dydžio apribojimas; miškų gaisrai pasaulyje – kokius akcentus svarbu išskirti?

Kalbėdami apie geresnę miškų apsaugą, darnesnį valdymą, siekiant suderinti ūkines, aplinkosaugines, pažintines ir kitas miškų funkcijas, visų pirma privalome užtikrinti plačią diskusiją, įtraukiant visas suinteresuotas grupes: plačiąją visuomenę, mokslininkus, aplinkosaugininkus, verslininkus. Tokios diskusijos praktinis rezultatas turėtų būti ilgalaikė, į ateitį orientuota, subalansuota Nacionalinė miškų (o tiksliau tariant,miškų plėtros) strategija. Bet kuriam sveiko proto žmogui, suprantančiam, kad klimato kaita yra didžiausias iššūkis žmonijai, ir kad mes turime nustoti vartoti iškastinį kurą energijai ir kasdieninėms buities prekėms gaminti, yra aišku, kad ateitis turi būti siejama su bioekonomika. Bioekonomikos pagrindas yra įvairaus pobūdžio natūralios medžiagos arba biomasė, išgaunama darniuoju būdu įvairiose, ją pasiūlyti galinčiose ūkio šakose – žemdirbystėje, miškininkystėje, žuvininkystėje ir pan.

Lietuvoje yra pakankamai nemažai saugomų teritorijų, tame tarpe ir miškų, tačiau apsaugos režimas labai dažnai neatitinka nei deklaruotų apsaugos tikslų, nei įtvirtinto pavadinimo.

Lietuvos didžioji problema, tačiau ir galimybė yra tai, kad mes turime išties didelius medienos išteklius, sukauptus miškuose ir ne miško teritorijose (savaime apaugusi ne miško paskirties žemė; įvairios kelių, geležinkelių, elektros linijų ir pan. apsauginės juostos; melioracijos grioviai), turime dar didesnes galimybes gausinti medienos atsargas (nenaudojamos, apleistos žemės plotai, vis dar skaičiuojami šimtais tūkstančių hektarų), tačiau vangiai domimės tos įmanomos miškų plėtros galimybėmis (pvz.: Nacionalinė miškų didinimo programa taip ir liko nepasiekusi savo tikslų), o labiau susikoncentravę į jau esamo brandaus miško naudojimą. Lietuvoje yra pakankamai nemažai saugomų teritorijų, tame tarpe ir miškų, tačiau apsaugos režimas labai dažnai neatitinka nei deklaruotų apsaugos tikslų, nei įtvirtinto pavadinimo.

Sutikite, yra nesubalansuota ir nenormalu, kai vietos gyventojui arba gamtos mylėtojui turistui yra draudžiama patekti į saugomo miško teritoriją, ten keliauti, grybauti, uogauti ar statyti palapinę, tačiau, pasirodo, visiškai legalu yra miško savininkui ar valdytojui vykdyti plynąjį kirtimą. Todėl manau, kad saugomų teritorijų apimties ir saugojimo režimo revizija yra privaloma, griežčiau atskiriant saugomas teritorijas nuo nesaugomų, ir pasiekiant susitarimą su visuomene šiuo klausimu. Manau, kad išplėtus žymiojo Punios šilo teritoriją tikrai būtų galima įrengti jo pakraščiu einantį pažintinį taką, kuriuo profesionalūs gidai galėtų vykdyti pažintinį turizmą moksleiviams, užsieniečiams ir kitiems gamtą mylintiems asmenims. Punios šilo, kaip sengirės išsaugojimas turi būti sprendžiamas greitai ir vienareikšmiškai: ūkinė Lietuvos miškų paskirtis tikrai nenukentės išėmus iš ūkinės apyvartos papildomus 1500 ha. (dabar visi Lietuvos miškų teritorijai priskiriama apie 2 mln. 187 tūkst. hektarų).

Apie privačios miško žemės koncentracijos grėsmę

Kalbant apie privačius miškus, reikia atkreipti dėmesį, kad žemė, įskaitant ir miškais apaugusią žemę, yra baigtinis gamtinis išteklius. Santykinai didelio žemės ir miško kiekio susitelkimas vienose ar kelių asmenų rankose yra pavojingas procesas, keliantis grėsmę ateities kartoms, todėl yra suprantamas tiek visuomenės, tiek Seimo narių ir Prezidento susirūpinimas ir siekis įvesti saugiklius, nukreiptus prieš tokią koncentraciją. Visgi mano nuomone, yra daromos kelios esminės klaidos viešai svarstant šiuos klausimus. Visų pirma, jei bus įvestas ribojimas tik ateities žemių ar miško sandoriams, tolesnei koncentracijai, tai bus iš principo neteisinga, nes dalis savininkų tą koncentraciją jau įvykdė.

Kalbant apie privačius miškus, reikia atkreipti dėmesį, kad žemė, įskaitant ir miškais apaugusią žemę, yra baigtinis gamtinis išteklius.

Matyt, tokiu atveju reikėtų eiti toliau ir įstatyminiu būdu priversti tokius „normas viršijančius“ savininkus parduoti dalį savo turto nesusijusiems asmenims arba, kaip alternatyva, valstybė galėtų išpirkti tą viršijančią dalį. Bet kokiu atveju, nuosavybės koncentracijos reguliavimo mechanizmas turėtų veikti neišvengiamai ir greitai. Antra, yra svarbu nepamiršti paties tokio ribojimo teisinio suformulavimo klausimo. Šiuo aspektu ypatingai svarbu labai aiškiai reglamentuoti „susijusių asmenų sąvoką“ ir turėti neabejotinai skaidrų mechanizmą tokiai priežiūrai vykdyti. Priešingu atveju toks miško koncentracijos ribojimas savo tikslų visiškai nepasieks, atvirkščiai – sukurs nevienodas sąlygas konkurencijai.

Miškų gaisrai – kas išgelbės pasaulio plaučius?

Na ir paskutinė aktuali tema – miškų gaisrai. Didieji atogrąžų ir šiaurinių platumų miškai besidriekiantys Amazonės regione, Indonezijoje, Sibire ar Kanadoje, yra pagrindiniai žemės „plaučiai“, atsakingi už anglies, išmetamos į atmosferą dėl žmogaus deginamo iškastinio kuro, surinkimą, tokiu būdu užtikrinant tinkamą klimato režimą pasaulyje. Didieji miškų gaisrai turi skirtingas priežastis, jie vyksta kasmet ir dėl natūralių priežasčių (pvz., žaibo sukelti). Tačiau didelės tų gaisrų dalies priežastis yra žmogaus veikla, nukreipta į siekį praturtėti, kaupti, arba tiesiog išgyventi.

Brazilijoje nuo 10 iki 20 tūkstančių kvadratinių kilometrų Amazonės miškų naikinama kasmet, didžiąja dalimi todėl, kad žemės nuosavybės pasiskirstymas šioje šalyje yra labai neteisingas. Latifundininkų šeimos valdo šimtus tūkstančių ir milijonus hektarų, kai tuo tarpu dešimtys milijonų žmonių kaimo vietovėse, deja, neturi jokio pragyvenimo šaltinio ir bando jo ieškoti tiesiog „užgrobdami“ dalelę atogrąžų miško teritorijos. Indonezijoje ir kitose aplinkinėse pietryčių Azijos šalyse miškai kertami siekiant atkovoti žemę aliejingų palmių plantacijoms. Sibire, kuriame šiuo metu liepsnoja ir yra sunaikinta apie keturi milijonai hektarų miškų (o tai du trečdaliai Lietuvos teritorijos!) labai dažnai šiais gaisrais pridengiama neteisėta miško kirtimo veikla, savavališki kirtimai ar miško vagystės.

Brazilijoje nuo 10 iki 20 tūkstančių kvadratinių kilometrų Amazonės miškų naikinama kasmet, didžiąja dalimi todėl, kad žemės nuosavybės pasiskirstymas šioje šalyje yra labai neteisingas.

Bet kokiu atveju, žala gamtai, atmosferos kokybei, klimato kaitai yra tiesiog milžiniška, ir klausimas, ar galima ką nors iš esmės pakeisti, nepanaikinus jau minėtų pagrindinių priežasčių, lieka neatsakytas. Pasaulio galingųjų dėmesys, pažadai skirti dešimtis milijonų eurų miškų gaisrų gesinimui yra labai geras ir tinkamas politinis signalas, tačiau ar, pavyzdžiui, Brazilija šią paramą noriai priims ir ja naudosis, lieka neaišku.

Juk jos prezidentas Jairas Bolsonaro tiesiai šviesiai pareiškė, kad miškų deginimas ir kitoks naikinimas yra priemonė brazilams užsitikrinti turtingesnę ateitį. Arba Pietryčių Azijos šalys: jos tiesiog stoja į prekybinį ir diplomatinį karą su Europos Sąjunga, kuri nori drausti palmių aliejaus importą iš šio regiono, nes palmių plantacijų plėtra – pagrindinė atogrąžų miško naikinimo priežastis toje pasaulio dalyje. Kitaip tariant, darni pasaulio ateitis, kovos su klimato kaita sėkmė, didžiųjų miškų masyvų išsaugojimo ir gausinimo perspektyva vienareikšmiškai tampa vienu svarbiausiu tarptautinės politinės darbotvarkės klausimu.

Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie 15min