Matau, kad nacionalinė valdžia linkusi blaškytis tarp dviejų kraštutinumų – leidimai ir draudimai gimsta beveik kasdien. Viena vertus, suprantama, nes spaudimas į abi puses didžiulis. Kita vertus, kad šiam spaudimui būtų atsilaikyta, ir sprendimai būtų tik protingi, o ne nepamatuotai kraštutiniai, siūlau du dalykus.
Pirma – pagaliau pradėkime remtis duomenimis. Atvirais duomenimis. Po mano nuolatinių baksnojimų kažkada pavasarį su poros mėnesių pavėlavimu Sveikatos apsaugos ministerija pradėjo skelbti užsikrėtusiųjų maršrutus. Tas padeda. Tačiau šiandien mes vis dar neturime viešai prieinamos elementarios lentelės, kur būtų nuasmeninti duomenys apie tai, kas užsikrėtė, kur užsikrėtė, kokiomis aplinkybėmis (dėvėjo kaukę ar ne, ilgai kontaktavo ar ne, ir pan.), ar ir kada pasveiko, kiek turėjo socialinių kontaktų ir kokių, kokiose vietose lankėsi, kiek ir kokiomis aplinkybėmis užkrėtė ir pan.
Jei turėtume šiuos duomenis, galėtume ne tik konstatuoti faktą, kad situacija blogėja (kas ir taip akivaizdu), tačiau kryptingiau vykdyti visus darbus (nes žmonių, priemonių ir laiko tokiais atvejais visada trūksta) – dezinfekavimą, pažeidimų kontrolę, testavimą. Taip pat galėtume ir priemones pritaikyti labiau pagal realią situaciją, o ne hipotetines. Nereikėtų bausti tų (pavyzdžiui, darbo laiko trumpinimais), kurie galbūt nė kiek neprisideda prie viruso sklaidos.
TAIP PAT SKAITYKIYTE: Atnaujinti koronavirusu užsikrėtusių asmenų maršrutai Lietuvoje: kas, kur, kada buvo?
Jei šie duomenys būtų atviri – net neabejoju, kad kūrybingi ir analitiški žmonės įžvelgtų koreliacijų, priežastingumų, ir pasiūlytų gerų sprendimų. Na niekaip, niekaip nesuprantu kodėl Sveikatos apsaugos ministras ir ji aplinka taip užsispyrusiai atsisako dirbti vadovaudamiesi pilnais ir išsamiais duomenimis, ir kodėl tiesiog atriboja privačią iniciatyvą nuo sprendimų inicijavimo.
Antras – elgtis ne griežtai ar švelniai, o protingai. Bent jau tokį uždavinį siūlau draudimų ir leidimų planuotojams sau išsikelti. Pažiūrėkim konkrečiai į vieną sritį – kaukės viešojo maitinimo įstaigose. Kol įeini – su kauke, kol lauki vandens – su kauke, kai jį gauni – jau be kaukės. Suprantama logika, kad vaikštant tarp staliukų kaukė labai svarbu. Suprantama logika, kad valgant galima kaukę nusiimti. Kodėl kaukės negalima nusiimti atsisėdus į savo vietą – nelabai aišku.
Be to, ar neatkreipėte dėmesio, kad kažko trūksta tame algoritme? Pagalvokime, koks daiktas labiausiai liečiamas kavinėse kuo įvairiausių žmonių? Ne, tai net ne durų rankenos. Tai – meniu! Kai kurie verslai jau susiprato ir atsisakė į rankas įteikiamo meniu, ir paliko jį prieinamą išmaniaisiais įrenginiais internetu, arba užrašytą ant sienos. Ar ne logiška būtų tokią praktiką bent jau rekomenduoti kitiems? Gal taip, o gal ir ne. Kad atsakytume, reikia duomenų (žr. pirmą punktą). Tačiau ieškoti protingų sprendimų, o ne pasiblaškymų, kada turi dirbti viešojo maitinimo įstaiga – tai yra valdžios pareiga.
Tad dar kartą – norime įveikti pandemiją sėkmingai? Būkime protingi – naudokime duomenis, viešinkime juos, pasitelkime visus žmones, ir kritiškai siekime geriausių sprendimų. Nustokime šaudyti į orą, tikėdamiesi, kad gal pataikysime.
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto meras.
