Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ryšardas Burda: Kaip prokuratūrai atsikratyti sąstingio

Organizacijos „Europos komisija už veiksmingą teisingumą“ (CEPEJ) duomenimis, 2010 metais Lietuvoje buvo 834 prokurorai arba 25,7 prokurorų 100 tūkstančių gyventojų. Tai išties didžiausias prokurorų kiekis Centrinėje ir Rytų Europoje. Aplenkiame net Rusiją, kurioje šis skaičius siekia 22,1.
Ryšardas Burda
Ryšardas Burda / BFL nuotr.

Tačiau pagal prokurorų padėjėjų skaičių Lietuva atsilieka kelis kartus (Turkijoje prokurorų 4241, o padėjėjų 13023, Italijoje – 9409 padėjėjų, Vokietijoje – 10322 padėjėjų). Taigi kitose šalyse puikiai išmoko manipuliuoti biurokratinių pareigybių funkcijomis ir pavadinimais taip, kad prokurorų pagalbininkų rankomis vykdomas visas prokurorui reikalingas darbas.

Ar turėtumėm džiaugtis mažėjančiu prokurorų skaičiumi?

Viena iš pagrindinių prokurorų funkcijų yra ikiteisminio tyrimo organizavimas ir vadovavimas jam. Ikiteisminio tyrimo kiekis priklauso nuo registruojamų nusikalstimų skaičiaus.

2009 m. užregistruota 83203 atvejų, o 2013 m. – virš pusantro tūkstančio daugiau, t.y. 84970 atvejų. Jeigu pažvelgtume į ilgesnį laikotarpį, tai pastebėtumėm įspūdingesnius skaičius – 2007 m. užregistruota tik 73741 nusikalstamų veikų.

Tuo tarpu 2009 m. prokurorų Lietuvoje buvo 843 (iš jų Generalinėje prokuratūroje – 97, apygardos prokuratūrose – 189 ir apylinkės prokuratūrose – 557 prokurorų). 2013 m. prokurorų sumažėjo iki 740, tačiau jų pasiskirstymo Generalinė prokuratūra savo ataskaitose jau nebeteikia. Vietoj to, džiaugiasi ištirtomis veikomis ir jų kiekiu, tenkančiu vienam prokurorui. 2009 m. ištirtos 36 835 nusikalstamos veikos ir vienam prokurorui vidutiniškai per metus teko tirti 43,7 bylas, o 2013 m. ištirta 46 558 veikos ir vidutiniškai 63 veikų vienam prokurorui.

Nesuvokiama, kaip, esant tokiems geriems kovos su nusikalstamumu rodikliams, tas nusikalstamumas vis auga (ir emigracija nepadeda).

Skaičiai iškalbingi ir kiekvienas laisvosios rinkos atstovas galės pasidžiaugti, jog bent šioje valstybės srityje darbo našumas padidėjo 69 procentais. Tačiau šioje vietoje niekaip nesuprantama, kodėl 2014 m. prokurorai skelbia norintys sprukti iš klestinčio laivo. Taip pat visiškai nesuvokiama, kaip, esant tokiems geriems kovos su nusikalstamumu rodikliams, tas nusikalstamumas vis auga (ir emigracija nepadeda).

Tuo tarpu realus prokurorų krūvis yra kur kas didesnis. Paprastai vienoje baudžiamojoje byloje tenka atlikti ne mažiau kaip 10 proceso veiksmų, kuriems įgyvendinti vienos darbo dienos nepakanka. Kartais viena liudytojo apklausa gali trukti porą dienų.

2009 m. vienam prokurorui vidutiniškai per metus teko organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti 99 bylose, o 2013 m. bylų skaičius išaugo iki 115. Nepamirškime, kad prokurorai nemažą laiko dalį skiria atsakymams į įtariamųjų, nukentėjusiųjų ar advokatų skundus. 2009 m. gauti 29 387 skundai, o 2012 m. – 33 152 (už 2013 m. šių duomenų prokuratūros ataskaitoje nėra).

Vidutiniškai kiekvienam prokurorui atitenka po 44 skundus per metus, bet nepamirškime prokurorų dalyvavimo baudžiamųjų bylų nagrinėjime teismuose. Tačiau, jeigu iš analizuojamo prokurorų kiekio eliminuotume vadovaujančią grandį, skaičius būtų toks, kad per vieną darbo dieną prokuroras turėtų perduoti teismui vieną baudžiamąją bylą. O tai, mūsų manymu, gali padaryti tik marsietis, kurio para, kaip sako astronomai, visa valanda ilgesnė nei žemėje.

Kita vertus, ar šiuolaikinė prokuratūros ir policijos pasiekimų statistika yra tikra? Mes neabejojame skaičiais, tačiau pagrindinis klausimas yra šis: kas apskaičiuojama ir kokiais rodikliais matuojamas teisėsaugininkų darbas? Reikalas tas, kad teisinėje statistikoje yra didelis skirtumas tarp registruojamų ikiteisminio tyrimo bylų ir nusikalstamų veikų. Vienoje ikiteisminio tyrimo byloje gali būti inkriminuota iki kelių ar keliolikos nusikalstamų veikų. Todėl rezultatų skaičiavimas veikomis naudingesnis nei bylomis ar įtariamaisiais.

Per vieną darbo dieną prokuroras turėtų perduoti teismui vieną baudžiamąją bylą. O tai, mūsų manymu, gali padaryti tik marsietis, kurio para, kaip sako astronomai, visa valanda ilgesnė nei žemėje.

Pažymėsime, kad būtent nuo 2010 metų nusikalstamų veikų ir teisėsaugos institucijų pagrindinis rezultatyvumo rodiklis – nusikalstamų veikų išaiškinamumas – pradėjo nuosekliai augti (nuo 45 proc. 2011 iki 55 proc. 2013 m.).

Skaitytojui pateiksime paprastą manipuliavimo statistiniais duomenimis schemą. Įsivaizduokime, kad per metus policijos komisariatas gavo 1000 gyventojų skundų dėl padarytų nusikaltimų. Iš jų policija nustatė tik 300 įtariamųjų, kuriems sulaikymo metu inkriminuojama po vieną nusikaltimą (taigi, kol kas turime 30 proc. išaiškinamumą).

Tačiau tyrimo metu kiekvienam įtariamajam greta pagrindinio kaltinimo inkriminuojamos kitos veikos (pavyzdžiui, greta magnetolos vagystės iš automobilio, dar ir turto sugadinimas už sudaužytą lango stiklą). Taip kiekvienoje byloje įtariamajam inkriminuojami mažiausiai du nusikaltimai ir apie tai pažymima statistikoje, kurioje mūsų minėtas 300 įtariamųjų padarytas nusikaltimų skaičius virsta 600 statistiniu rezultatu. Statistinio periodo pabaigoje turėsime 700+(300x2=600)=1300 registruotų nusikalstamų veikų ir 46 proc. išaiškinamumą.

Taigi keletas tarpinių išvadų: 1) prokuratūrai ir policijai yra naudinga kuo daugiau veikų inkriminuoti vienam įtariamajam ir taip kryptingai daryti įtaką savo institucijų veiklos rezultatyvumui; 2) didesnis nusikalstamumas ir darbo krūvis reiškia ir finansavimo didinimą; 3) šis nusikaltimų tyrimo ir rezultatų skaičiavimo būdas nenaudingas piliečiams, tapusiems įtariamaisiais, nes tai ilgina tyrimo laiką, ir tiesiogiai atsiliepia jų suėmimo laikui tardymo izoliatoriuje; 4) tai nenaudinga valstybei, nes didina nepasitikėjimą teisinėmis institucijomis ir teisingumu.

Kiek kainuoja viena baudžiamoji byla?

Tai yra reikšmingas klausimas greta „milžiniškų“ žmogiškųjų resursų, nukreiptų kovai su nusikalstamumu“. CEPEJ duomenimis, per 2010 metus šimtui tūkstančių gyventojui Lietuvoje teko 1452,9 bylų, Vokietijoje – 862, Suomijoje – 1557,24, Jungtinėje Karalystėje – 1286,2.

Vienai bylai ištirti Lietuvoje vidutiniškai skiriami 83 eurai, Vokietijoje – 542 eurai, Suomijoje – 694 eurai, Jungtinėje Karalystėje – 3551 euras. Taigi šimtui tūkstančių gyventojų nusikaltimų tyrimui Lietuva vidutiniškai skiria 120 590 eurų, Vokietija – 467 420 eurų, Suomija – 1 080 696 eurų, Jungtinė Karalystė – 5 567 296 eurų.

Vienai bylai ištirti Lietuvoje vidutiniškai skiriami 83 eurai, Vokietijoje – 542 eurai, Suomijoje – 694 eurai, Jungtinėje Karalystėje – 3551 euras.

Atrodo, kad prokuroras Lietuvoje daugiau primena ikiteisminio tyrimo įstaigų ir teismų vergą nei nepriklausomą pareigūną.

Šiuolaikiniame baudžiamojo proceso reguliavime prokuroras, neturėdamas jokių materialinių, finansinių ir organizacinių svertų, turi sugebėti įtikinti ikiteisminio tyrimo pareigūną būti aktyviu tyrėju. Todėl visiškai suprantama, kad viešojo intereso gynimui prokurorams pritrūksta laiko ir jėgų.

2009 m. prokuratūra atstovavo 1462 viešo intereso byloms, o 2013 metais – tik 316. Taigi tam, kad prokuroras nepaviršutiniškai vadovautų tyrimams, reikėtų mažinti jo darbo krūvį (bylų ir skundų kiekį vienam prokurorui) arba didinti prokuratūros finansavimą.

Prokuratūrų vadovai privalo susirūpinti ikiteisminių tyrimų teisėtumu, jų kokybe, analizuoti klaidas. Vargu, ar prokuratūra, turėdama 740 prokurorų – mokslininkų (visi prokurorai yra teisės magistrai, o tai pirmojo mokslinio laipsnio pakopa), sugebės kontroliuoti (arba „išmokyti“ dirbti) penkis tūkstančius policijos pareigūnų (tai tik policijoje), atliekančių tyrimus ar prisidedančių prie ikiteisminio tyrimo kriminalinės žvalgybos veiksmais.

Valstybės kontrolė 2012 m konstatavo, kad 2011 m. daugiau kaip penktadalis tyrėjų (policijos) neturėjo aukštojo teisinio išsilavinimo. Kiekvienam prokurorui vidutiniškai kasdien tenka tikrinti (apie 5000 tyrėjų padalinus iš 740 prokurorų) septynių tyrėjų veiksmų teisėtumą arba vidutiniškai kasdien tikrinti septyniasdešimt proceso veiksmų teisėtumą.

Suprantu, kad skaičiavimai labai netikslūs, tačiau mes siūlome idealų variantą: kai nei vienas nusikaltimas neslepiamas, tyrėjai pluša iš peties, o ir patys prokurorai neįtikinėja visuomenės, jog ikiteisminio tyrimo pradėti nereikia, mat tuomet galime sužinoti daugiau nei reikia ir tai galimai prieštaraus (partijos, koalicijos, kurios nors valdžios institucijos) politiniams interesams.

Taigi vienas iš sprendimų – gerinti prokuratūros veiklą, mažinti kontroliuojamų ikiteisminio tyrimo pareigūnų skaičių vienam prokurorui. Tai galima padaryti tik pakeitus ikiteisminį tyrimą vykdančius subjektus. Prokuratūroje dirbantys prokuroro padėjėjai neturi jokių procesinių galių. Tuo tarpu advokato padėjėjas gali dalyvauti baudžiamajame procese.

Priminsiu, jog tarpukario Lietuvoje tyrimus atlikdavo teismo tardytojai, pokario laikotarpiu tyrimus atlikdavo apie 750 tardytojų. Tačiau jų statusas buvo kur kas reikšmingesnis nei šiuolaikinio ikiteisminio tyrimo pareigūno. Kaip matome, šiuolaikinių ir istorinių problemų sprendimo būdų yra, tačiau, matyt, sunkiausia yra pasirinki ir prisiimti atsakomybę už priimtą sprendimą.

Kokia gi prokurorų kvalifikacija?

Teisės magistro laipsnis automatiškai neužtikrina nusikaltimų tyrimo kokybės. Prokurorų kvalifikacijai svarbus nuolatinis jos kėlimas, rotacija, naujų žmonių įsiliejimas.

Mažai tikėtina, kad artimiausiu laiku į prokuratūrą ateis kvalifikuoti specialistai. Jų Lietuvoje niekas neruošia, kadangi mūsų šalyje nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios nuosekliau naikinama kriminalistika.

Patikslinsime, kad per 2011-2013 m.m. Lietuvoje į prokuratūrą buvo priimtas tik vienas prokuroras, tačiau dėl įvairių priežasčių per tą patį laikotarpį pasitraukė 94 prokurorai. Tuo tarpu, atsižvelgiant į atrankos protekcionistinį pobūdį, spėju, jog į prokurorus sunku bus „pritraukti sąžiningų ir aukštos kvalifikacijos specialistų“.

Mažai tikėtina, kad artimiausiu laiku į prokuratūrą ateis kvalifikuoti specialistai. Jų Lietuvoje niekas neruošia, kadangi mūsų šalyje nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios nuosekliau naikinama kriminalistika. Tai yra mokslas apie nusikaltimų tyrimą.

Prokurorams, teisėjams, advokatams kriminalistika nėra privalomas studijų dalykas. Iš Lietuvos mokslų klasifikatoriaus kriminalistika kaip mokslo šaka buvo išbraukta. Kriminalistika tapo nebūtinu, alternatyviu ar laisvai pasirenkamu dalyku.

Dėl to dešimtmetį elitinės teisinės ir teisėsaugos institucijos pasipildydavo teisininkais, nežinančiais ir nemokančiais tirti nusikalstamų veikų. Šiuo atveju galima būtų rekomenduoti paprastą receptą ne Generalinei prokuratūrai, o Švietimo ir mokslo ministerijai. Būtina papildyti mokslų klasifikatorių nuo Hanso Grosso laikų egzistuojančiu mokslu ir Teisės studijų aprašą papildyti visiems teisininkams privalomu kriminalistikos dalyku.

Ar prokurorų korumpuotumas yra aukštas, atsako 2014 m. Lietuvos korupcijos žemėlapis, kuris konstatavo, kad 29 proc. apklaustų gyventojų mano, jog prokuratūra yra labai korumpuota. Tačiau prokuratūra nėra toji institucija, kurioje būtų aukštas kyšio prievartavimo ar davimo indeksas ir pagal šį indeksą prokuratūra gali būti prilyginta prie institucijos, kurioje gali pasireikšti tik smulkioji korupcija. O kadangi Specialiųjų tyrimų tarnyba netiria smulkiosios korupcijos nei sveikatos sektoriuje, nei prokuratūroje, tai mes negreitai sužinosime apie realų ar statistinį korupcijos lygį prokuratūroje.

Šioje vietoje reikėtų prisiminti apie prokuratūros gebėjimus organizuoti korupcinių nusikaltimų tyrimus. Vidutiniškai per metus Lietuvoje registruojama apie 1600 korupcinių veikų. Dažniausiai ne prokurorai, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai atlieka korupcinių veikų tyrimus. Specialiųjų tyrimų tarnyba sugeba dėl 1157 pareiškimų pradėti tik apie 85 tyrimų ir „turėti“ (STT ataskaitoje naudojamas būtent šis terminas) apie 260 ikiteisminių tyrimų per metus.

Visus kitus korupcinius atvejus tiria policija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Muitinės departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kitos ikiteisminio tyrimo įstaigos. Tačiau ir čia liko korupcinė problema: ne visi prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo įstaigų duomenys apie ikiteisminius tyrimus yra patikimi, nes ikiteisminių tyrimų apskaita ir jų rezultatai vykdomi skirtingai, specialistai ir jų patirtis išsklaidyti tarp kelių institucijų, todėl mažai tikėtina, kad prokuratūra, bėgiodama po įvairias tarnybas, galės tinkamai ir efektyviai organizuoti kovą su korupcija.

Tam, kad prokurorų veikla butų efektyvi, ikiteisminių tyrimo įstaigų nusikalstamų veikų tyrimo specializacija turi būti reali, o ne popierinė.

Kokia pagrindinė prokuratūros bėdų priežastis?

Kaip bebūtų keista, dabartinės prokuratūros bėdos buvo sukonstruotos 2003 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimais, kuriais prokuroras buvo įgrūstas į antivadybinius santykius su ikiteisminio tyrimo įstaigomis.

Prokurorai privalo organizuoti tyrimus, vadovauti tyrimams ir juos kontroliuoti. Pažymėsiu, kad Konstitucijoje prokuratūrai nesuteikiama kontrolės funkcija, ji paminėta tik Prokuratūros įstatyme. Taigi funkcijų įgyvendinimo prieštaringumas atsispindėjo ir šiuolaikiniame baudžiamojo proceso reglamentavime.

Paaiškinsiu. Įsivaizduokite, kad dvi firmos turi gaminti vieną produktą, tik viena turi visus resursus, o kita – tik galimybę nurodyti, kaip organizuoti gamybos procesą, kaip tekinti ir lieti bei visa tai kontroliuoja.

Neprioritetinių nusikalstamų veikų nebus kam aktyviai tirti, nusikaltėlio tikriausiai neieškos, o tyrimo medžiaga po to, kai prokuroras patikrins, ar visi formalūs veiksmai buvo atlikti, atsiguls archyve.

Kaip manote, ar ilgai resursus turinti firma klausys kaltinimų dėl blogai pagaminto produkto? Būtent todėl „gamintojas“, mūsų atveju Policijos departamentas, ėmėsi iniciatyvos tobulinti susidariusią vadybinę situaciją. Lietuvos Policijos departamentas išplėtojo Baudžiamojo proceso nuostatas, kuriomis skirstė pareigūnus į tuos, kurie turi atlikti ikiteisminį tyrimą, ir tuos, kurie gali tai daryti.

Buvo keičiamas baudžiamasis procesas, kuriame atsirado tarpininkas tarp tyrėjo ir prokuroro – policijos padalinio vadovas. Jau šiuo metu policijos vadovybė kuria instrukcijų projektus, pagal kuriuos nusikaltimai bus skirstomi į prioritetinius ir neprioritetinius bei nusikaltimus, kuriuos tiriant jie atliks formalius tyrimo veiksmus.

Gerbiamam skaitytojui paaiškinsiu. Neprioritetinių nusikalstamų veikų nebus kam aktyviai tirti, nusikaltėlio tikriausiai neieškos, o tyrimo medžiaga po to, kai prokuroras patikrins, ar visi formalūs veiksmai buvo atlikti, atsiguls archyve. Viskas. Žingeidus ir sunerimęs Lietuvos gyventojas gali paklausti: kodėl?

Atsakome: todėl, kad pinigų policijai pakanka tik sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams ištirti. Štai būsite nužudytas, tuomet byla būtinai bus tiriama prioritetine tvarka. Bet jums gali ir „nepasisekti“, juk statistiškai Lietuvoje žmogus nužudomas tik kas antrą dieną. Iš esmės, tarp prokuratūros ir policijos vyksta futbolas, tik vietoj kamuolio yra naudojamos baudžiamosios bylos. Sunku pasakyti, kas laimi, bet vienareikšmiškai žinoma, kas pralaimi – Lietuvos gyventojas, tapęs nukentėjusiuoju.

Prokuratūros veiklos gerinimo kryptis

Yra dvi galimybės: pirma – reformuoti baudžiamojo proceso ikiteisminį tyrimą ir antra – lopyti šiuolaikinio ikiteisminio tyrimo ir prokuroro veiklos skyles.

Pirmas variantas artimiausią dešimtmetį sunkiai įgyvendinamas dėl kelių priežasčių: 1) valstybė vargu ar norės pripažinti 2003 metų baudžiamojo proceso reformos klaidas; 2) suburti politinę valią Konstitucijos ir baudžiamojo proceso pakeitimams Lietuvoje visada buvo sunku; 3) vengiama diskusijų apie baudžiamojo proceso reformą; 4) reformai trukdys institucijų korporatyvinis problemų sprendimo būdas.

Svarbu suprasti, kad pokyčiai vienoje prokuratūroje rezultatų neduos, tai ir dabar matome, kai kiekviena institucija stengiasi išpešti sau preferencijų kitų sąskaita. Sprendžiant esminius teisinės reformos momentus, būtina prie vieno stalo suburti teismų, prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo institucijų atstovus.

Reformos metu būtina spręsti ne tik, kaip pakeisti ikiteisminį tyrimą ar nagrinėjimo stadiją, bet ir teisininkų rengimo, perkvalifikavimo, bendro visoms teisinėms institucijoms egzamino modelį. Galbūt reikia pasiskolinti medikų rengimo modelį ir įteisinti teisininko „rezidentūrą“ kaip įėjimo į profesiją modelį.

Vienintelė institucija, kuri gali paspartinti reformą, yra teismai. Kai teisėjams pabos pusfabrikačius nagrinėti teismo posėdžiuose, jie inicijuos reformą, kurią vargu ar sustabdys mokslininkų ambicijos.

Tačiau vienintelė institucija, kuri gali paspartinti reformą, yra teismai. Kai teisėjams pabos pusfabrikačius nagrinėti teismo posėdžiuose, jie inicijuos reformą, kurią vargu ar sustabdys mokslininkų ambicijos.

Antras variantas yra evoliucinis, ilgas ir nuklotas institucijų biurokratiniais barniais. Todėl apsiribosiu aukščiau pateiktais pasiūlymais, kurie taip pat gali pasirodyti ne tiek diskusiniai, kiek revoliuciniai.

Baigti savo mintis norėčiau perfrazuotu uošvio posakiu, kuomet jis į priekaištą, kad mažai dirba, atsakė: jeigu prokuroras nemiegotų, jis padarytų žymiai daugiau darbo, tačiau, deja, naktimis tenka užmigti.

Prof. dr. Ryšardas Burda yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto dekanas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius