Ji sulaukė jau nemažai kritikos. Kad gal ne tuos žmones Prezidentė pasikvietė, ne taip juos atsirinko, kaip derėjo.
Kol kas ši kritika – menkai pagrįsta, nes jai nėra pagrindo – darbų, sėkmių ar nesėkmių. Yra tik prognozė, kad menką politinę patirtį turinti komanda bus menka pagalbininkė Prezidentei.
Tačiau ką tikrai galima kritikuoti šiandien, tai apskritai Prezidento institucijos Lietuvoje statusą, tiksliau, Prezidento pažeidžiamumą. Tai, koks Prezidentas numatytas Lietuvos Konstitucijoje, savaime užprogramuoja didelius sunkumus tiek pačiam valstybės vadovui, tiek valstybei.
Ar samdomi darbininkai turi daug motyvacijos versti kalnus ir rizikuoti savo minkšta vieta, čia jau klausimas Konstitucijos kūrėjams.
Prezidentas realiai juk yra politikas, bet jo institucija Lietuvoje yra depolitizuota – valstybės vadovas nei pats gali dalyvauti politinės partijos veikloje nei gali kviestis į komandą rimtą politinę patirtį ir svorį turinčius asmenis – taip jis būtinai bus su kuo nors iškart susietas.
Tačiau į politiką pasaulyje žmonės eina kartu su savo bendražygiais, dirbdami ranka rankom, degdami tomis pačiomis idėjomis, vedami tų pačių tikslų ir pasitikėdami vieni kitais. Kadangi Lietuvoje tai draudžiama Konstitucijoje, tai mums lieka vieniši Prezidentai ir jų samdinių komandos.
Ar samdomi darbininkai turi daug motyvacijos versti kalnus ir rizikuoti savo minkšta vieta, čia jau klausimas Konstitucijos kūrėjams. Nebent Konstituciją kuriant taip ir buvo sugalvota, kad Lietuvai reikia drungno valstybės vadovo, kurio buvimas klaidintų visuomenę ir tolygiai menkintų pasitikėjimą valstybe visuomenėje.
