Būdavo linksma. Turbūt todėl, kad visa tai mūsų neliesdavo tiesiogiai ir atrodė tarsi tolimų stebuklinių pasakų siužetai. Betgi paskutinis Rimo pasakojimas – straipsnis – toks nervuotas, prieštaringas ir gerokai arogantiškas.Visai nepanašus į tas senas „Tobiros“ istorijas.
Išties galima suprasti Rimą, dabar – VAE direktorių. O VAE direktoriui pikta, kad publika – t.y. Lietuvos žmonės bac! – ir nesupranta aiškių tiesų – juk turėtu būti taip visiškai aišku, kad – „vidutinė Visagino AE elektros gamybos savikaina bus 18 ct/kWh. Į šią kainą jau yra įskaičiuoti kapitalo kaštai, t. y., paskolos ir jų palūkanos. Pagal tarptautinių finansinių institucijų prognozes, rinkos kaina regione 2020-aisiais viršys 19 ct/kWh. Vadinasi, Visagino AE elektra bus konkurencinga.“ (R.Vaitkus) ir kad „Visagino AE yra regioninis, kompleksinis, sudėtingas projektas, kiekvieną savaitę vyksta dialogai ir susitikimai su partneriais iš kitų Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos. Visi keturi projekto dalyviai, įskaitant ir Strateginį Investuotoją „Hitachi“, nuosekliai ir nenutrūkstamai veda derybas ir vysto projektą“ (R.Vaitkus) – ir t.t.
Bet nors tu ką, – tokie išvedžiojimai bent jau man nepridėjo nei vieno pliuso VAE naudai – priešingai – įnešė dar daugiau sumaišties mano nepavyzdinėje galvoje. Ir štai dėl ko:
1. Supratau, kad legenda, jog VAE gaminama elektra bus ženkliai pigesnė – neteisinga. Ji tik ŠIEK TIEK bus pigesnė, net pagal palankiausias prognozes. (O ką reiškia prognozės, puikiai žinome iš šviesiojo ministro A.Sekmoko pavyzdžio – jis jau kelinti metai prognozuoja dujų, elektros ir šilumos atpigimą, o viskas vis brangsta.) O prognozės 10 metų į priekį paprastai turi didelę paklaidą – čia Rimas kaip fizikas turėtu su manim sutikti. Taigi abejonė dėl kainos konkurencingumo tikrai egzistuoja. Ar neatsitiks taip, kad atsiradus alternatyviems elektros šaltiniams ar dar kokiems nors „išmintingųjų prognozių“ nenumatytiems veiksniams – VAE produkcija bus tiesiog per brangi – tuo pačiu ir niekam neįdomi ir nereikalinga?
2. Prisiminus Černobylį ir neseną Fukušimos katastrofą, norom nenorom kirba nerimas – nors ir patikimos technologijos, nors ir pačios moderniausios, anot Rimo Vaitkaus, bet juk visuomet egzistuoja avarijos tikimybė. Žmogus ne Dievas – iki tobulumo jam toli. Keičiantis klimatui, žemės geofiziniam būviui niekas negali 100 procentų būti ramus nei dėl žemės drebėjimų, nei dėl tornado, etc. Juk tokio cunamio Fukušimoje taip pat niekas nesitikėjo. O ir vadinamas „žmogiškasis“ veiksnys juk taip pat egzistuoja. Taigi vėl kyla bjauri mintis – gal tuos milijardus, kuriuos, kaip sako R.Vaitkus – Lietuva labai lengvai surinks. Beveik pusę jau minėtų 6,5 mlrd. litų UAB „Visagino atominė elektrinė“ surinks iš savo valdomų bendrovių, kurių metinės pajamos praėjusiais metais buvo 2,7 mlrd. litų – ar ne geriau tas lėšas nukreipti vėjo, saulės, ir kitokių alternatyvių elektros šaltinių vystymui? Per 10 metų ir esant tokiom investicijom, kokios planuojamos VAE – turbūt vien tik iš vėjo jėgainių vystymo gautume įspūdingų rezultatų. O ir miegoti visiems būtų ramiau sapnuojant besisukantį vėjo „malūną“ nei reaktoriaus „pragarą“.
3. Dar viena bjauri mintis lenda galvon perskaičiuos Rimo teiginį, kad VAE išlaisvins Lietuvą nuo prisirišimo prie Rusijos. „ Kaip jau daug kartų yra minėta, Visagino AE mūsų negali „pririšti“ prie Rusijos. Taip, šiuo metu mūsų elektros sistema yra valdoma iš dispečerinės Maskvoje, tačiau būtent Visagino AE konkurencingumas mums leis nuo jos atsijungti ir prisijungti prie kontinentinės Europos tinklų.“ (R.Vaitkus)
Jei jau toks svarbus tas energetinės nepriklausomybės klausimas – ar nėra paprasčiau tiesiog nutiesti energetines jungtis į Švediją ir į Lenkiją? Ir kaipgi VAE direktorius paaiškintų, kodėl tos jungtys iki šiol nenutiestos? Juk tai kainuotų gerokai pigiau nei neaiškios perspektyvos VAE gremėzdas. Aišku, jei šneka tik apie energetinę nepriklausomybę, o ne apie kažkokius užkulisinius atominės energetikos dalykus.
4. Na, ir dar viena priešiška mintis kyla, kai paskaitai štai dar šiuos R.Vaitkaus pareiškimus – „Dėl projekto partnerių. Kadangi Visagino AE yra regioninis, kompleksinis, sudėtingas projektas, kiekvieną savaitę vyksta dialogai ir susitikimai su partneriais iš kitų Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos. Visi keturi projekto dalyviai, įskaitant ir strateginį Investuotoją „Hitachi“, nuosekliai ir nenutrūkstamai veda derybas ir vysto projektą.“ Imi ir nusistebi, kad juk nėra dar aišku, kas bus tie tikrieji partneriai ir akcininkai, nes vis dar vyksta derybos – intensyvios, kurių rezultatų mes nežinome, kurių tikslai taip pat nežinomi, netgi derybų terminai nežinomi ir apskritai dar niekas nepasirašyta – ar ne per daug nieko nežinoma apie tokį svarbų Lietuvai projektą tokiu svarbiu Lietuvai metu, kai Lietuva vis dar neturi energetinės nepriklausomybės (sic!), ir yra lyg narkomanas priklausoma nuo to prakeikto „Gazpromo“ ir kaip narkomanas mato tik dozę – dujas – visai nesirūpindama, kaip išsigelbėti nuo šios nepriklausomybės. Ar save gerbiantis fizikas – ne koks laborantas, bet rimtas mokslininkas – nesiimtų gvildenti naujų technologijų ir alternatyvių energijos šaltinių temos užuot laviravęs ant politikavimo ir neaiškių verslo santykių peilio ašmenų?
Taigi bent keturios bjaurios mintys, perskaičius Rimo Vaitkaus reklaminį straipsnį, neduoda ramybės ir kelia įtarimą, kad išpūstas VAE projektas po kiek laiko ims ir pavirs eiliniu Lietuvos „gelbėjimo“ projektu – kaip „Lietuviškas traktorius”, kaip „Lietuviška ginklų gamykla“, kaip „Lietuviškas Nacionalinis stadionas“, kaip „Lietuvos Valdovų rūmai“ ir kaip daug kitų didžių projektų, kurie mūsų šaliai daug kainavo, bet iš kurių nauda yra labai abejotina.
