Per pusdienį, per valandą, akimoju. Ir vis dėlto net dienraštyje yra tai, kas nepasensta su vakarykštėmis naujienomis. Tai žmonės, kūrę tą dienraštį, jų palikti pėdsakai ir darbai, pasiekiantys mus ir po šimto metų.
„Lietuvos žinių“ steigėjai, redaktoriai, bendradarbiai, platintojai buvo pirmųjų spaudos draudimo laikų lietuviškų laikraščių žmonės. Knygnešiai, „Aušros“ ir „Varpo“ kūrėjai bei skaitytojai, kuriems spausdintas gimtasis žodis prilygo stebuklui. Net gimnazistai ir studentai buvo lietuviško rašto savamoksliai, kurie pirmąsias raides pažino iš maldaknygių bei kalendorių daraktorių pamokėlėse ir motinų vargo mokyklose prie ratelio. Pirmieji lietuviškų laikraščių redaktoriai ir žurnalistai buvo garbingi advokatai, inžinieriai, agronomai. Ir, žinoma, gydytojai – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ar Kazys Grinius, kurie gydė ne tik žmonių kūnus, bet ir sielas.
Ir iš šių tariamų mėgėjų galėtų pasimokyti ne vienas diplomuotas ir laipsniuotas dabartinis žiniasklaidos profesionalas. Antai ruošdamasis leisti „Varpą“, kuris turėjo pratęsti uždarytos „Aušros“ darbą, V.Kudirka rašo J.Basanavičiui: „Norėtume paskubinti darbą, nes ir taip daug inteligentų darbo prapuola: neturėdami atitinkamo laikraščio, neturi kur savo darbo dėti. Šiandieniniai, kokių randasi, užuot tikrais keliais tautą šunkeliais vedžioja... Tokie laikraščiai ne tiktai tarp lietuvių, bet ir niekur kitur negali turėti autoriteto – tokie laikraščiai greičiau diskredituoja ir gadina kelius lietuviškai publicistikai. Laikraštį, kokį mes norime išduoti, mes nemanome padaryti tik savo laikraštį, bet ir Lietuvos. Norime juo ne sau, bet tėvynei tarnauti.“
Štai iš kokių sveikų šaknų išaugo „Lietuvos žinių“ pirmtakas – pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“ (1904). Dienraščio steigėjas inžinierius Petras Vileišis spaudos draudimo lietuviškais rašmenimis panaikinimui buvo puikiai pasiruošęs – įsteigęs Vilniuje spaustuvę ir net apmokęs darbininkus (būtų buvęs puikus Lietuvos pramonininkų konfederacijos narys). Dienraščiui 1909 metais sustojus iš tų pačių šaknų po kelių mėnesių išdygo naujas ūglis – „Lietuvos žinios“, dabar jau vadovaujamos Petro brolio Jono Vileišio. Net ir formaliai priklausydamos Demokratų partijai, vėliau - valstiečiams liaudininkams, „Lietuvos žinios“ niekad nebuvo „tik savo laikraštis“, jos visuomet buvo Lietuvos laikraštis. Ir niekad nevedė tautos šunkeliais, niekad negadino lietuviškos publicistikos kelių.
„Lietuvos žinios“ yra tris kartus gimusios (du kartus – 1915 ir 1940 m. – uždarytos), keitusios savo veidą, maketą, stilių, savininkus, bet visuomet išlikusios garbingu laikraščiu. Nes už jo nugaros visuomet nebyliai rikiuojasi pirmųjų lietuviškų laikraščių kūrėjų karta, jų idealai, svajonės, darbai. Ši praeitis nėra mirusi net ir tiems jauniems „Lietuvos žinių“ žurnalistams, kuriems plunksna jau virtusi metafora („auksinė plunksna“) ir kurie nežino, kas yra plunksnakotis. Ši praeitis suteikia mūsų vienadieniams darbams gelmę ir paradoksaliai atveria kelius į ateitį.
