Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 21d. 18:28

Žilvinas Augustinavičius: Trumpas keleto „Gyvulių ūkio“ sąvokų ir stereotipų paaiškinimas

Žilvinas Augustinavičius Tenka konstatuoti, kad mes, ūkininkai, pralaimime informacinį „karą“, visais frontais, turbūt todėl, kad esame per daug įsitraukę į savo kasdienius darbus, ir klaidingai manome visas negandas pranyksiant savaime. Ūkininkai tai ne plunksnos meistrai, kaip žurnalistai, ir ne žodžio meistrai, kaip politikai.

Jie ir tik eilinį kartą numoja ranka, kai žiniasklaidos kanalais pasipila purvo srovės. Ūkininkai visuomenės akyse dabar kalti beveik dėl visų šalies negandų – mažų pensijų, skurdžių viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų, dėl to, kad mėšlas turi savo kvapą, garsiai bliaunančių gyvulių ar to, kad tie gyvuliai trukdo vilkams laisvai veistis laisvoje Lietuvoje. Juk labai patogu, jaunimo žargonu tariant, „stumti“ ant tų, kurie apsiginti negali – nei eterio laiko gauna, nei savo laikraščių leidžia. Į šį „stūmimo“ žaidimą įsitraukė ir aukščiausi valdžios sluoksniai, pritaikę naują rafinuotą terminą – „Gyvulių ūkis“!

Dabar jau nė vienas save gerbiantis valstybininkas ar apžvalgininkas nebevartoja ūkio šakos pavadinimo – žemės ūkis, bet rėžia „kiečiau“. Ir reitingai kyla dar labiau į viršų, nes visuomenei patinka, kai valstybės syvus bečiulpiančius parazitus ūkininkus ištraukia į dienos šviesą. Visi šie faktai rodo, kaip toli atsidūrė miestas nuo kaimo, kad nebeliko abipusio supratimo, kad miestiečių akyse kaimo žmonės ir liko kolūkiečiais ar dar blogiau – buožėmis, o buožes juk reikia išbuožinti, nes toks požiūris buvo per 50 metų suformuotas. Ir maisto produktai dabar jau auga prekybos centrų lentynose, tai jei to „gyvulių ūkio“ ir nebeliks, prekybininkai atgabens iš svetur.

Dažnai girdime sakant: „Juk jie turtingi – džipais važinėja!“ Taip tenka pripažinti, kad šioje srityje ūkininkai padarė pažangą, nes kol nebuvo džipų, tekdavo automobilį palikus pusiaukelėje pažliugusiais ar užpustytais keliais pėsčiomis klampoti. Laimei atsirado džipų. Mums jie yra darbo priemonė – ir krovinį parsivežti, ir pasėlius bei gyvulius gali apžiūrėti. Beje, juos kaimo žmonės naudoja pagal tikrąją paskirtį, skirtingai nuo miestiečių, nors mieste vizualiai jų lyg ir daugiau, ir naujesnių, ir gerokai prabangesnių... Įdomu būtų pamatyti, kaip dabar propaguojami ekologiški mažalitražiai automobiliai, už kuriuos, kalbama, netektų mokėti taršos mokesčio, iriasi per purvą arba tempia sunkią priekabą.

Pabandykime paspėlioti, kaip padidintas dyzelino akcizas paveiks skirtingo ekonominio pajėgumo ūkius.

Kita nesenai girdėta frazė: „jie gyvena, kaip arabų šeichai“. Taip, yra sėkmingų ūkių, kuriuose sunkiai ir sumaniai dirbdami ūkininkai susikūrė gerovę. Visai kaip ir versle, yra tie, kurie „prasimušė“ (gal po keletą kiekviename rajone) ir tie, kurie ne. O Lietuvoje yra per 120 tūkst. registruotų ūkininkų ūkių. Taip jau yra, kad tie „pasimušusieji“ geriau matomi, nes juos žiniasklaida dažniau aplanko. Visai normalu, kad labiau norima pasakoti apie tuos, kuriems pasisekė, bet juk yra ir kiti, beveik neišlipantys iš guminių batų, nuo nuolatinės drėgmės suskirdusiomis rankomis, negalintys niekur išvykti, nes rytą vakarą tą pačią valandą turi būti prie savo augintinių. Dėl tokio sunkaus darbo, už pieną gaudami tik trupinius (patys mažiausi ūkiai tegauna 11-15ct/ltr už bazinį riebumą), ūkininkai ir atsisako pienininkystės. Mažėja pieno ūkių skaičius nuosekliai kasmet. Siūlau miesto žmogui susimąstyti, kokia dalis iš pinigų, sumokėtų už pieno pakelį atitenka tokiems „šeichams“? O jei jau manoma, kad ši ūkio šaka tokia pelninga, kodėl būriai norinčių tapti ūkininkais nesiveržia į kaimą. Ūkininkų amžiaus vidurkis artėja prie 60 metų ribos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, o jaunų į sektorių ateina tik vienetai. Jau nebe taip dažnai ir ūkininkų vaikai sutinka perimti tėvų ūkį, bet verčiau ir bėga į miestus.

Pabandykime paspėlioti, kaip padidintas dyzelino akcizas paveiks skirtingo ekonominio pajėgumo ūkius. Negalės ūkininkai gyvuliams pašaro neruošti, vandens vasarą nenuvežti ar kitų pagrindinių agrotechnikos darbų nenudirbti. Tačiau bus priversti skaičiuoti ir rasti išeitį. Mes ne bankai ir ne prekybos centrai, kurie, įvedus mokesčius, gali vienašališkai pasididinti įkainius ar pakeiti produkcijos kainas. Įtakos savo gaminamos produkcijos kainoms neturime. Teks mažinti savikainą, t.y. pagalvoti, kokios technologinės operacijos atsisakyti, kuri ne taip ženkliai sumažintų produktyvumą, bet leistų sutaupyti pabrangusių degalų.

Todėl planuotos pajamos valstybės biudžeto taip ir nepasieks. Padidinus akcizą, labiausiai nukentės tie, kurie neturi modernesnės technikos, galinčios vienu važiavimu atlikti kelias operacijas, gyvulininkystės ūkių savininkai, kurie ir iki šiol gaudavo mažesnę kuro normą, nes neturės iš ko sutaupyti. Manyčiau, kad ši plyta „gerovės valstybės pamatuose“ bus gerokai aptrupėjusi. Gerai apgalvotas žingsnis – „naikinant gyvulių ūkio apraiškas, mokesčius padidinti gyvulių ūkiui“ (įdomu, kas tai – ar garsiai skelbiama regionų plėtra, ar kaip tik atskirties didinimas?) – dėl to maisto produktų kainos prieš rinkimus nepakils. Bet egzistuoja tikimybė, kad padidėjus žaliojo dyzelino akcizui, pabrangs prekybos centrų lentynų išlaikymas ar perdirbimo savikaina maisto pramonės įmonėse, tuomet pakiltų ir kainos, o tai jau grėstų ir prarastais balsais per rinkimus.

Norėčiau paaiškinti apie paramą mūsų sektoriui. Kaip „gyvulių ūkis“ Lietuvoje, taip ir žemės ūkis visame pasaulyje yra remiamas, tik skiriasi to rėmimo formos. ES Bendroji Žemės Ūkio Politika (BŽŪP) buvo sukurta tam, kad per ją būtų stimuliuojama visa Bendrijos ekonomika. Juk paramos pinigų judėjimas, jiems pasiekus ūkį nesustoja – su jų pagalba perkama nauja technika, o tai reiškia, kad darbo turi ją gaminančios įmonės, statomi gamybiniai pastatai, dirba transportas, perdirbamoji pramonė, statybų sektorius, ž.ū. aptarnaujančios prekybos įmonės, įrengimų, įrankių, medžiagų gamintojai, mokslo įstaigos ir t.t, ir t.t. Šis ratas gerai sukasi todėl, kad paramos dėka žemės ūkio perkamoji galia padidėjo.

Bet egzistuoja tikimybė, kad padidėjus žaliojo dyzelino akcizui, pabrangs prekybos centrų lentynų išlaikymas ar perdirbimo savikaina maisto pramonės įmonėse, tuomet pakiltų ir kainos, o tai jau grėstų ir prarastais balsais per rinkimus.

O dar reikėtų įvertinti ir tai, kaip pasikeitė darbuotojų darbo sąlygos ir atlyginimai. Tikrai nė vienas iš šiuolaikinio traktoriaus kabinos nebenorėtų persėsti į sovietinės gamybos sveikatą žalojančią techniką, o ką bekalbėti apie poveikį gamtai. Tikiu, kad jei ne ES parama, didžioji dalis mūsų technikos parko tebealsuotų senove. Technikos pardavimų svyravimai yra tiesiogiai susiję su paramos buvimu – vos tik nebėra paramos investicijoms, naujos technikos pardavimai ir krenta, įsigyjama dėvėt . Ir ne dėl to, kad ūkininkai išpuiko ir be paramos pirkti nenori, bet todėl, kad be paramos tokios investicijos ūkyje neatsiperka. Abejojantiems mano teiginiais siūlau pasidomėti ž.ū. technikos kainomis. Jau vidutinio galingumo traktoriaus kaina ženkliai lenkia prabangaus visureigio, o kur dar agreguojami padargai, kainuojantys dar du kartus tiek.

Tokioms investicijoms jau imamos paskolos, o kai nukrinta kainos arba ateina blogų klimatinių sąlygų metai, pasiteisinimų vietoj įmokų bankai nepriima. Nėra kitos ūkio šakos, kuri būtų taip tiesiogiai priklausoma nuo klimato užgaidų. Derėtų visuomenei paaiškinti, ir tai, kaip veikia investicinės paramos mechanizmas, siekiant sugriauti stereotipą apie ūkininką neva susižeriantį pinigus į kepurę ir darantį su jais ką tinkamas. Neberašysiu apie dokumentų pildymą ir jų skaičių, bet norėdamas gauti, tarkim, 100 tūkst. Eurų paramą, turi paimti ir 200tūkst. Eur paskolą, nes savo tokių lėšų neturi (bankas reikalaus 10-20% nuosavų lėšų), padaryti planuojamas investicijas, po patikrinimo, jei viskas tvarkoje, gali gauti paramą ir per paskolos sutartyje numatytą terminą, gražinti likusius pinigus. Reikia priminti, kad dar yra penkerių metų projekto priežiūros laikotarpis, kurio metu reikia teikti ataskaitas ir atitikti numatytus projekto priežiūros kriterijus, kurių neįvykdžius, paramą gali tekti gražinti (būtent šių reikalavimų sušvelninimo ir pagalbos derantis su supirkėjais ir bankais, o ne kompensacijų ūkininkai prašo derlių pražudžius liūtims ar sausroms).

Be viso kito, šių dienų visuomenė iš ūkininko reikalauja, kad gamindamas maisto produktus, jis saugotų aplinką, didintų bioįvairovę, prisidėtų prie kovos su klimato kaita ir rūpintųsi gyvūnų gerove. Be paramos visų šių tikslų pasiekti neįmanoma.

Žilvinas Augustinavičius yra Anykščių r. Ūkininkų Sąjungos pirmininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:48
00:49
49:40

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min