Kaip informuoja Teisingumo ministerija, 2002 m. Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas informavo pareiškėją V.Pocių, kad jam panaikintas leidimas laikyti šaunamąjį ginklą savigynos tikslais bei medžioklinį šautuvą, nes pareiškėjas buvo įtrauktas į policijos operatyvinę įskaitą, t.y. duomenų bazę, kurioje talpinama teisėsaugos institucijų surinkta informacija.
2002 m. pareiškėjui R.Užukauskui nebuvo suteiktas leidimas šaunamajam ginklui remiantis analogišku pagrindu, o 2003 m. buvo panaikinti ir kiti pareiškėjo turėti leidimai šaunamiesiems ginklams. Pareiškėjai kreipėsi į administracinius teismus, reikalaudami įpareigoti policiją išbraukti juos iš operatyvinės įskaitos, taip pat prašydami įpareigoti policiją pateikti visą ar bent dalį informacijos, susijusios su jų įtraukimu į įskaitą. Administraciniai procesai Lietuvoje baigėsi pareiškėjams nepalankiais sprendimais.
Teismas atmetė Vyriausybės argumentus, kad šiose bylose Konvencijos 6 straipsnis turėtų būti netaikomas, nes vidaus procesuose nebuvo sprendžiamas nei baudžiamojo kaltinimo, nei civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas. Pasak Teismo, operatyvinė policijos pareigūnų surinkta informacija turėjo įtakos pareiškėjų reputacijai, kurią gina ir Lietuvos teisė.
Atitinkamai Teismas pažymėjo, kad savo praktikoje jis pripažįsta, jog tais atvejais, kai valstybės įgalioti pareigūnai renka ir bylose kaupia informaciją apie asmens gyvenimą, tokia informacija patenka į „privataus gyvenimo“ sferą pagal Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį. Toliau Teismas pastebėjo, kad pagal Lietuvos teisę tai, jog asmuo yra įtrauktas į operatyvinę įskaitą, gali sukelti įvairių pasekmių, turinčių įtakos to asmens privačiam gyvenimui (pvz., galimybei įsidarbinti ir pan.).
Be to, pasak Teismo, leidimo šaunamajam ginklui atšaukimas paveikė ir teisę netrukdomai naudotis nuosavybe, kurią garantuoja ir Lietuvos teisė, ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis. Taigi, remdamasis tuo, kad administraciniuose procesuose Lietuvoje buvo sprendžiami pareiškėjų civilinių teisių ir pareigų klausimai, Teismas pripažino, kad Konvencijos 6 straipsnis yra taikytinas šiose bylose.
Nagrinėdamas skundų esmę, Teismas pabrėžė, kad šalių lygybės principas, t.y. galimybė pateikti argumentus tokiomis sąlygomis, kad viena proceso šalis neatsidurtų akivaizdžiai nepalankesnėje padėtyje už kitą proceso šalį, yra vienas iš teisingo teismo elementų. Šis principas taip pat apima šalių teisę susipažinti ir ginčyti visus įrodymus, galinčius turėti įtakos bylą nagrinėjančio teismo sprendimui. Nepaisant to, kad Teismas pripažino, jog bylai reikšmingų įrodymų atskleidimas nėra absoliuti teisė, vis dėlto gynybos teises ribojančios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais atvejais.
Teismas pabrėžė, kad savo praktikoje jis nesiima vertinti šio aspekto, t.y. ar konkrečiu atveju įrodymų neatskleidimas buvo išimtinai būtinas, tačiau nagrinėja, ar procese, kuriame buvo priimtas toks sprendimas, buvo laikomasi rungtyniškumo ir šalių lygybės principų bei suteiktos kitos garantijos gynybai.
Teismas pastebėjo, kad šiose bylose neatskleista informacija buvo susijusi su pareiškėjų skundais, kuriuos sprendė administraciniai teismai, t.y. kad jie nepagrįstai buvo įtraukti į operatyvinę įskaitą, ir su jų reikalavimais būti išbrauktiems iš šios įskaitos. Teismas pastebėjo, kad iš Lietuvos teismų argumentavimo matyti, kad informacija, buvusi operatyvinės įskaitos bylose, buvo laikoma svarbiu įrodymu, pagrindžiant tariamą pareiškėjų keliamą pavojų visuomenei. Taigi, kitaip negu policijos atstovai, pareiškėjai neturėjo galimybės pasisakyti dėl šių įrodymų pagrįstumo.
Atsižvelgdamas į viską, ką išnagrinėjo, Teismas konstatavo, kad procesai, kuriuose buvo priimti administracinių teismų sprendimai, neatitiko rungtyniško proceso ir šalių lygybės principų bei neturėjo pakankamų garantijų pareiškėjams. Taigi bylose Pocius prieš Lietuvą ir Užukauskas prieš Lietuvą buvo pripažinti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimai.
V.Pociaus skundas, kad procesas, trukęs pusantrų metų, neatitiko trumpiausio laiko reikalavimo, buvo atmestas kaip aiškiai nepagrįstas.
Pagal Konvencijos 41 straipsnį pareiškėjams skirta po 3 tūkst. 500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Be to, R. Užukauskui Teismas priteisė 1 tūkst. 290 eurų kaštams ir išlaidoms atlyginti.
Pastebėtina, kad procesai, dėl kurių skundėsi pareiškėjai, Lietuvoje vyko palyginti seniai – 2002-2004 m. Žvelgiant į dabartinę Lietuvos teismų praktiką, labai tikėtina, kad slaptų įrodymų naudojimas teismo procese nebeturėtų lemti Konvencijoje garantuojamos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimų.
