Kaltinamasis K. B. savo kaltės nepripažino. Jis teigė, kad tą dieną kartu su žmona dviračiais važiavo į savo darbo vietą – sąvartyną ir pakeliui sutiko I. M., su kuriuo kartu išgėrė alaus, vėliau kartu alų gėrė ir sąvartyne. Kas įvyko po to, jis paaiškinti negali, nes nieko neprisimena. Todėl negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad tai jis nužudė I. M.
Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, medicinos specialistų išvadomis, o taip pat paties kaltinamojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pradžioje ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje po pusantro mėnesio nuo įvykio, laikė K. B. kaltę įrodyta. Duodamas šiuos parodymus kaltinamasis gana detaliai nurodė įvykio vietą, paaiškino dalį savo veiksmų, taip pat nurodė dūręs peiliu I. M. į krūtinę ir prisipažino jį nužudęs.
Tai, kad dar po dviejų mėnesių kaltinamasis staiga pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, kad neprisimena įvykio aplinkybių, kad ankstesni jo parodymai yra neteisingi, teismas įvertino kaip K. B. siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Skirdamas bausmę teismas pabrėžė, kad „nors kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad I. M. pirmas jam sudavė smūgį į nosį, o A. B. (savo žmonai) sakė, kad nužudė I. M. už tai, kad šis pavadino ją „vagilka“, tačiau toks netinkamas I. M. elgesys (vieno smūgio sudavimas į nosį, nepadarant jokio sužalojimo ir (ar) pavadinimas kaltinamojo žmonos žeminančiu žodžiu) negalėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą. I. M. elgesio pobūdis ir intensyvumas neduoda teismui pagrindo tokį elgesį pripažinti provokuojančiu, turėjusiu įtakos veikos padarymui.“
Šis Panevėžio apygardos teismo nuosprendis per dvidešimt dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.
