– Ką jaučia pareigūnas ar pareigūnė, važiuodami į iškvietimą? Ar būna baisu?
– Baisu buvo pačioje pradžioje, o dabar, atrodo, kiekvieną kartą nusiteiki pačiam blogiausiam siužetui. Stebi visą aplinką, stebi asmenis bei jų rankas, stebi jų žvilgsnius. Taip yra lengviau nuspėti, ką jie darys šią minutę.
– Ar bando tie žmonės prie jūsų priekabiauti?
– Priekabiauti gal tik kelis kartus bandyta. Kadangi esu pareigūnė, aš stengiuosi visada išlaikyti atstumą tarp asmenų. Neleidžiu prie savęs prieiti arčiau negu per ištiestą ranką. Kiekvienas bandymas priekabiauti yra tiesiog išvengiamas ir įspėjama, kad taip elgtis negalima.
O dėl komplimentų – labai dažnai susilaukiu komplimentų. Asmenys neretai nori su manim tiesiog pabendrauti, nes jiems įdomu, kaip, pagal juos, tokio grožio mergina gali dirbti policijoje. Šiaip yra malonu gauti komplimentus iš asmenų.
– Kokias tendencijas stebite Lietuvoje, kokių iškvietimų daugiausia?
Labai dažnai susilaukiu komplimentų. Asmenys neretai nori su manim tiesiog pabendrauti, nes jiems įdomu, kaip, pagal juos, tokio grožio mergina gali dirbti policijoje.
– Dažniausiai tenka važiuoti būtent į iškvietimus, kur yra smurtaujama prieš senyvo amžiaus asmenis. Tada iš tikrųjų yra skaudu žiūrėti, kai sėdi močiutė su kraujuojančia nosimi, drebančiomis rankom iš baimės ir bijanti pasakyti, kad tai sūnus ar dukra ją mušė – vien dėl to, kad vis tiek jai teks toliau gyventi su dukra, kad ir koks būtų teismo nuosprendis. O gyvena kartu, kadangi nėra daugiau kam ja pasirūpinti.
Yra skaudžiausia, nes supranti, kad net jei šiuo metu mes jai padėsime, padarysime viską, kad ji būtų saugi bent jau šią parą, toliau negali žinoti, kas bus vėl. Galbūt vėl važiuosi ir vėl matysi tą patį vaizdą.
Buvo toks įsimintinas atvejis. Vilniaus rajone viena močiutė gyvena kartu su savo sūnumi, kuriam ji visiškai nerūpi, nors jis turėtų ja rūpintis, kadangi ji yra labai silpna, jau sunkiai vaikštanti. Bet sūnus tik pasiima iš jos pensiją, neduoda jai valgyti, visiškai ja nesirūpina ir ji tiesiog išeina iš namų prašydama pagalbos, kad galėtų jai kažkas nupirkti pavalgyti, o jeigu išeina toliau nuo savo namų – pasiklysta, nebežino, kur esanti.
Kai su porininke atvažiavome pas ją – labai jos pagailo. Nuėjome į parduotuvę, nupirkome jai pilną maišą maisto, medikai vietoje suteikė pagalbą. Kadangi visi rodmenys, kaip senyvo amžiaus asmeniui, buvo geri, ją teko grąžinti atgal į jos namus, bet jau su maistu. Pabuvome su močiute kartu tol, kol ji pavalgė. Buvo gera žinoti, kad bent jau šiandien moteris yra pavalgiusi.
Būna tokių atvejų, kai atvažiuoji ir atrodo, kad matai tikrai normalią šeimą, niekaip negalėtum pagalvoti, kad gali įvykti smurtas artimoje aplinkoje, bet galiausiai įvyksta. Ir tada iš tikrųjų būna labai keista, kad protingi, išsilavinę asmenys, turintys gerus darbus, gali pradėti smurtauti vienas prieš kitą.
– Kokios aplinkybės nulemia nusikaltimų dažnumą?
– Drąsiai galiu teigti, kad daug kas priklauso ir nuo mėnulio fazės. Kartais netgi nereikia žiūrėti į dangų, kad suprastum, jog yra pilnatis. Nes per pilnatį labai pasireiškia psichiniai sutrikimai, padaugėja smurto artimoje aplinkoje. Pati iš pradžių tuo negalėjau patikėti.
O iškvietimų per parą vidurkis yra kokie 6-8 iškvietimai.
Būna tokių atvejų, kai atvažiuoji ir atrodo, matai tikrai normalią šeimą, niekaip negalėtum pagalvoti, kad gali įvykti smurtas artimoje aplinkoje, bet įvyksta.
– Pareigūnams dažnai tenka susidurti su šokiruojančiais vaizdais. Kokį prisimenate jūs?
– Su šiurpinančiais vaizdais yra tekę susidurti tik vieną kartą. Puikiai žinote tą įvykį, kai Minsko plentu važiavo automobilis „Audi 3“. Automobilis apsivertė ir vairuotojas liko be rankos. Mes atvykome, prie mūsų pribėgo medikai ir sako: „Merginos, padėkit, nežinom, kur yra ranka“.
Mes iš pradžių nesupratome, o jie sako: „Žmogui nutraukė ranką, ją reikia surasti“. Medikai galvojo, kad ranka yra likusi automobilyje, bet, logiškai mąstant, ar yra įmanomas toks dalykas?
Todėl aš priėmiau sprendimą bėgti gatve, nes greičiausiai ranka buvo nutraukta vertimosi metu, kadangi ji buvo iškišta pro langą. Buvau teisi, radau tą ranką gana toli nuo automobilio.
Iš tikrųjų buvo nelabai malonus jausmas matyti gulinčią ranką, o tas ieškojimas buvo bėgte, nes ranką reikėjo surasti kuo greičiau, ir aš ant jos vos neužmyniau. Gaila, kad jos prisiūti asmeniui jau nebepavyko.
– Kuo skiriasi paprastas nuo pavojingo iškvietimo?
– Pavojingas iškvietimas dažniausiai būna tada, kai gauni skambutį, kuriame būna paminėta, kad asmuo yra ginkluotas peiliu, yra agresyviai nusiteikęs arba turintis psichikos sutrikimų.
Iš tokių asmenų nežinai, ko gali laukti, nežinai, kaip jis gali reaguoti į tavo atvykimą, nes dažniausiai tas asmuo arba nežino, kad atvažiuos policija, arba jau yra iš karto nusiteikęs priešiškai.
Bet būna išimčių, kai, atrodo, iškvietimas visiškai niekuo dėtas, kaip, pavyzdžiui, triukšmas. Atvažiuoji, o tie asmenys yra labai piktybiškai nusiteikę prieš pareigūnus ir visiškai nevykdo nei reikalavimų, nereaguoja į tai, ką sako, jiems tiesiogine tą žodžio prasme yra dzin.
– Kada pareigūnas naudojasi šaunamuoju ginklu?
– Mano pagrindinis įrankis – protas ir rašiklis. Nepatartina naudoti ginklo. Ginklas yra naudojamas tada, kai yra tiesioginis pavojus tau, tavo porininko ir aplinkinių sveikatai. Turi įvertinti situaciją, ar tikrai jis būtinas, ar galima išvengti ginklo naudojimo ir panaudoti kitas priemones.
Turi bandyti nuraminti asmenį, kuris galimai kėsinosi tave sužaloti.
Mano pagrindinis įrankis – protas ir rašiklis. Nepatartina naudoti ginklo.
– Kaip policijos pareigūnas įsipareigoja reaguoti į kyšių siūlymus?
– Jei siūlo kyšį, mes iškart turime įspėti, kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Jeigu asmuo toliau siūlo, jis yra sulaikomas, atimami siūlomi pinigai ir pristatomas į komisariatą.
Bet galiu pasakyti, kad pastaruoju metu kyšių siūlymų mažėja. Žmonės turbūt pradėjo suprasti, kad geriau susimokėti baudą, kuri yra žymiai mažesnė, negu pasiūlyti didesnį kyšį ir paskui dar turėti baudžiamąją atsakomybę.
– Ar skubėdami į iškvietimus dažnai „sužalojate“ policijos automobilį?
– Apibraižius automobilio nebuvau. Bet vieną kartą važiuojant Minsko plentu nakties metu, buvo rūkas, šiek tiek šlapia danga. Sekundžių reikalas, ir į kelią iššoko stirna. Nespėjome jos išvengti ir partrenkėme. Tai vienintelis mano eismo įvykis darbo metu.
– Kaip reaguojate į asmenų nusižengimus nedarbo metu?
– Iš tikrųjų labai norėčiau, kad nedarbo metu manyje nebūtų pareigūno. Bet kad ir kaip stengčiausi ir, atrodo, važiuoju automobiliu ir sakau sau:
„Na, tu nedirbi dabar, nežiūrėk, atsipalaiduok, bet tiesiog net nepastebi, kaip pradedu stebėti aplinką, stebėti žmones, kiekvieną pažeidimą. Ir, atrodo, sustabdyčiau, nubausčiau arba įspėčiau, kad negalima taip elgtis, bet negaliu“ (juokiasi).
