„Po laidotuvių pasijaučiau atstumta, – CNN pasakojo Taryn. – Visi bandė nurašyti mano sielvartą dėl mano amžiaus. Jie vis kartodavo: „Na, bent jau esi jauna. Ištekėsi dar sykį.“
Viskas, kas susiję su Taryn vyru, net jo vardo paminėjimas, tapo tabu. Moteris taip pat kovojo su „išgyventojos“ kalte, neleidusia moteriai ieškoti laimės ir sulaikusią nuo juoko. „Sunku juoktis ir netgi šypsotis, kai tavo vyras buvo nužudytas, – kalbėjo 25 metų našlė. – Viena vertus jautiesi blogai, nes mąstai apie tai, kad tavo vyras turėtų būti čia ir galėti šypsotis bei juoktis... Kita vertus, manau, kad kai žmonės pamato mane besišypsančią ar besijuokiančią, jie mąsto: „O, ji jau atsigavo. Puiku.“
Mirus vyrui, kariuomenė padėjo Taryn suorganizuoti jo laidotuves ir išmokėjo kompensaciją. Našlė taip pat buvo paraginta kreiptis į paramos grupes. Jauna moteris internete pasiskaitė informacijos apie keletą iš šių grupių, tačiau nerado nė vienos, kuri būtų vienijusi jos amžiaus moteris.
Ją taip pat išgąsdino šių grupių dydžiai: kai kurių iš jų susirinkimuose dalyvaudavo šimtai žmonių. Taryn lankėsi kelių sielvarto grupių susitikimuose netoli savo namų, Budos mieste, Teksaso valstijoje. Tačiau našlės, su kuriomis Taryn čia susipažino, buvo per 65-erių metų ir nebuvo niekaip susijusios su kariuomene.
Nusprendusi tiesiogiai bendrauti su kitomis jaunomis karo našlėmis ir išgirsti, kaip jos kovoja su savo sielvartu, Taryn susisiekė su kita moterimi, kurios vyras taip pat buvo nužudytas kartu su Michaelu. Našlės susitarė dėl susitikimo. Taryn į susitikimą nusivežė vaizdo kamerą, kuria užfiksavo savo emocingą susitikimą ir pasidalinimą jaudinančiais prisiminiamis apie meilę ir praradimą.
„Tai buvo pirmoji karo našlė, su kuria susitikau akis į akį, – pasakojo Taryn. – Mane tai įkvėpė... Aš tarsi supratau: jei ji gali atsikelti kiekvieną rytą ir pasirūpinti savo vaiku, aš taip pat galiu... Negaliu jos nuvilti.“
Po laidotuvių pasijaučiau atstumta. Visi bandė nurašyti mano sielvartą dėl mano amžiaus. Jie vis kartodavo: „Na, bent jau esi jauna. Ištekėsi dar sykį.Taryn pradėjo keliauti po Jungtines Valstijas ir lankyti bei imti interviu iš kitų karo našlių. Netrukus gimė dokumentinis filmas „Amerikos našlių projektas“. Praėjusi keturiems mėnesiams po vyro žūties Taryn įsteigė nevyriausybinę organizaciją. Šiandien ši organizacija, kurios pavadinimas toks pat kaip ir dokumentinio filmo, vienija bemaž 800 karo našlių. Našlės bendrauja internetiniame tinklalapyje, kuriame yra forumas, siūlantis moterims paramą ir bandantis jas įkvėpti.
JAV Gynybos departamento duomenimis, nuo karo su terorizmu pradžios našlėmis Jungtinėse Valstijose tapo beveik 3 tūkst. moterų. Taryn teigia įsitikinusi, kad daugelis iš jų, kaip ir ji, ieškojo šiuolaikiškesnių būdų susisiekti su kitomis našlėmis.
„Su savo vyrais daugiausiai bendraudavome per „Skype“ ar „Facebook“, – pasakojo Taryn. – Internetas tam tikra prasme yra saugus prieglobstis... jis leidžia našlėms prisijungti prie bendravimo tada, kai jos nori... jis leidžia moterims, bijančioms žengti žingsnį į priekį, pamąstyti: jos yra toje pačioje situacijoje, kaip ir aš.“
Socialiniai tinklai yra gyvybiškai svarbūs šiai, į jaunas moteris orientuotai, organizacijai. Prie jos veiklos prisijungė našlės iš visos Amerikos. Kiekvienos savaitės pradžioje socialiniame tinklalapyje „Facebook“ moterys organizuoja „Prisiminimų pirmadienius“, kurių metu šios grupės narės dalijasi prisiminimais apie savo vyrus. „Našlės trečiadieniais“ tame pačiame socialiniame tinklalapyje pristatoma naujos organizacijos narės istorija.
Maždaug kas du mėnesius vis kitame mieste vyksta organizacijos narių susitikimai. Maždaug 15 moterų grupelė susitinka kelioms dienoms. Susitikimuose našlės ne tik pasidalija savo sielvartu ir išgyvenimo skausmu, bet ir susiplanuoja aktyvų laisvalaikį.
Amerikos našlių projektas yra atviras visoms karo našlėms ir žuvusių karių sužadėtinėms. Nors organizacija priima įvairaus amžiaus moteris, pasak Taryn, jos narių amžiaus vidurkis tėra 25 metai.
Kai našlė kreipiasi į organizaciją, Taryn jai pirmiausiai nusiunčia įžanginę informaciją, tarp kurios – ir jos sukurtas dokumentinis filmas. Internetiniame tinklalapyje yra 24/7 karštoji linija, kurios pagalba visuomet galima susisiekti su kita našle, gauti informacijos ar paramos.
„Viena našlė man sykį pasakė, kad kai pirmą kartą susitinki su kita karo našle, pasijunti tarsi kas nors tau priešais veidą laikytų veidrodį, – kalbėjo Taryn. – Tai veidrodis, į kurį nenorėjai pažvelgti.“
