Korane niekur nėra parašyta, kad Mahometas sakytų, jog jo piešiniai yra draudžiami. Apie šį klausimą rašoma antruose pagal svarbą tekstuose – Mahometo raštuose hadisai. Juos daugelis musulmonų atsiverčia norėdami rasti aiškesnes instrukcijas, kaip gyventi „tinkamą gyvenimą“. Tačiau ir juose nėra aiškiai pasakyta, kad pranašo piešiniai – draudžiami.
Jeigu pažvelgtume į islamo teisę, joje nėra nė vienos istorinės fatvos, kuri uždraustų atvaizdus. Nors naujaisiais laikais tokių fatvų galima rasti, ankstyviausiu iš tokių draudimų galima sąlyginai laikyti 2001 m. Talibano paskelbtą fatvą dėl visų nemusulmoniškų statulų ir šventyklų sunaikinimo Afganistane. Tačiau joje nieko neužsimenama apie islamiškus atvaizdus ir statulas, kurie dar XIX a. buvo laikomi naudingais ir šviečiamaisiais.
Istorinės ištakos
Teologiniai draudimo pamatai gali siekti pačias islamo ištakas Arabijoje, teigia Islamo studijų Džordžtauno universitete profesorius Johnas Esposito. Ankstyvieji Mahometo sekėjai save labai aiškiai skyrė nuo kaimynų krikščionių ir laikė juos pernelyg prisirišusiais prie ikonų ir vaizdinių.
Draudimas taip pat kyla iš vieno esminių islamo principų – kad pranašas Mahometas buvo žmogus, o ne dievas.
„Tai kyla iš manymo, kad Dievas yra transcendentalus, ir niekas negali būti statomas į Dievo vietą, – J.Esposito sakė „The Huffington Post“. – Bet kas panašaus yra stabmeldystė. Neturi būti Dievo statulos ar paveikslo, nes žmonės gali imti melstis jam.“
Dėl panašių priežasčių dalis musulmonų prieštarauja ir Jėzaus bei Mozės (kurie taip pat laikomi pranašais islame) vaizdavimui. Keliose musulmoniškose valstybėse buvo uždrausti filmai „Nojus“ ir „Egzodas. Dievai ir karaliai“, nes juose buvo vaizduojamos šios figūros.
Islame, ypač – sunitų tradicijoje, kuri išsivystė Arabijoje, – niekada nebuvo didelio potraukio kurti Mahometo piešinius, teigia Islamo meno Mičigano universitete profesorius Christiane'as Gruberis. Dėl to suklestėjo kitokie menai, kuriais buvo puošiamos šventosios vietos – sudėtinga kaligrafija ir įmantrūs geometriniai raštai.
Tačiau vadinamasis „musulmonų pasaulis“ nėra vienalytis – iš tiesų, patys tikintys musulmonai amžių amžius kuria Mahometo piešinius.
Ankstyvaisiais laikais mėgo vaizduoti pranašą
Pasak Ch.Gruberio, ankstyviausi Mahometo priešiniai siekia XIV amžių. Jie kildinami iš regiono, kur dabar yra Turkija, Irakas ir Iranas. Tai buvo miniatiūriniai piešiniai, kurie buvo rasti ranka rašytuose raštuose, iliustruojančiuose pranašo gyvenimą ir mokymus. Tokie raštai buvo didelė ir reta prabanga, ir galėjo būti naudojami karaliaus rūmuose. Labiausiai tikėtina, kad juos išleido valdančioji klasė, kuri buvo sunitai, teigia Ch.Gruberis.
Atėjus XIV a. menininkai ėmė dengti Mahometo veidą baltu šydu. Kai kurie menininkai jam suteikdavo normalų žmogaus kūną, tačiau vietoj galvos nupiešdavo ryškių liepsnų kamuolį. Tai buvo jų būdas iliustruoti, kad Mahometas buvo kitoks – ne kad jis buvo dieviškas, o kad jį buvo palietusi dievybė.
Mahometą vaizduojantys meno kūriniai ėmė vis retėti iki XIX a., nors nemažai jų pavyzdžių ir dabar yra Irane bei Turkijoje. Nors ši praktika nėra aiškiai uždrausta Korane, islamo mokslininkai laikui bėgant sutarė, kad pranašo piešiniai yra nepriimtini.
Lūžis – XXI amžiuje
Lūžio tašku galima vadinti 2005-uosius, teigia Ch.Gruberis. Tuomet Danijos laikraštis „Jyllands-Posten“ išspausdino seriją karikatūrų, kuriose vaizduojamas pranašas. Islamo lyderiai visame pasaulyje kategoriškai pasmerkė Mahometo piešinius. Didžiausia problema buvo ne tai, kad Mahometas išvis vaizduojamas, o kad jis vaizduojamas labai nepagarbiai – visai ne taip, kaip tai darydavo senovės tikintieji menininkai, aiškina Ch.Gruberis.
Imamas Omaras Shahinas, Šiaurės Amerikos imamų federacijos prezidentas, pabrėžia, kaip svarbu yra rodyti pagarbą kitų žmonių religiniams įsitikinimams. Jis mano, kad pranašo atvaizdas niekada neturėtų būti kuriamas, tačiau primygtinai tvirtina, kad musulmonai prieš tai pasisakyti turi teisiniais veiksmais ir visuomenės švietimu, o ne smurtu.
Mes nepateisiname žmonių žudymo – nepaisant to, kokia yra priežastis. Mums tai yra nusikaltimas, ir nė vienas musulmonas negali leisti, kad taip nutiktų.
„Tai, ką tie musulmonai padarė, yra blogai. Bet ir tai, ką laikraštis padarė, irgi buvo blogai. Du neteisingi dalykai nesukuria teisingo, – sakė jis „The Huffington Post“. – Bet mes nepateisiname žmonių žudymo – nepaisant to, kokia yra priežastis. Mums tai yra nusikaltimas, ir nė vienas musulmonas negali leisti, kad taip nutiktų.“
Kiek naudos, kai gerbiame žodžio laisvę, bet žeminame žmones?
Djuko universiteto Islamo studijų centro direktorius Omidas Safi tvirtina, kad įmanoma pasiekti kompromisą – tai galima daryti visų pirma pripažįstant turtingą islamo meno istoriją.
„Musulmonams yra daugiau galimybių nei arba susitaikymas su pranašo karikatūromis, arba atsakymas į jas pykčiu ir neapykanta, – rašė jis 2010 m. – Vienas iš atsakymų yra grįžimas prie islamo tradicijos pranašą vaizduoti kaip tą, kuris, pagal Koraną, visai visatai atsiųstas kaip malonė.“
Dabar jis pabrėžė, kad žmonijai privalu gerbti žodžio laisvę, tačiau būtina ir suvokti, kaip ja naudotis. „Taip, žodžio laisvė yra ir teisė sakyti įžeidžiančius žodžius, – rašė jis. – Aš paprasčiausiai noriu, kad visada omenyje turėtume kontekstą... Svarstau, kiek mes gauname naudos, kai gerbiame žodžio laisvę, bet žeminame žmones. Neturiu jokių galutinių atsakymų, tačiau svarstau.“
