Protestas neapsiriboja vien pirmojo parlamento posėdžio boikotavimu – visos opozicinės partijos pareiškė, o kai kurios jau ir ėmėsi pirmųjų žingsnių tam, kad atsisakytų laimėtų parlamentarų mandatų. Jei opozicija laikysis savo pažado, Sakartvelą iki pat 2024-ųjų spalio valdys iš vienos partijos sudarytas parlamentas, jo sukurta vienpartinė vyriausybė, kurios valdžios vienintelis konstitucinis apribojimas bus tas, kad valdžia neturės pakankamai balsų pakeisti Konstitucijos.
Išvertus kartvelišką realybę į Lietuvos aktualijas, dabartinė padėtis Sakartvele mūsų sąlygomis atrodytų taip: visi Seimo nariai, nepriklausantys į vieną darinį susijungusioms TS-LKD, Laisvės partijai ar LRLS, pasitraukia iš Seimo ir nelieka galimybės juos kuo nors pakeisti. Ar tikrai galėtume tikėti, kad net Lietuvos sąlygomis ir esant gerokai aukštesniam gerovės lygiui nei Sakartvele, vyriausybė ir parlamentas efektyviai veiks ir nepiktnaudžiaus savo galiomis visus ketverius metus?
Jei įvykių Pietų Kaukaze nebūtų nustelbęs Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų triukšmas, ir mes jau būtume išgirdę komentarų, varijuojančių nuo išgyvenimo, kad pastarieji rinkimai reiškia demokratinės, provakarietiško Sakartvelo pabaigą, šalies judėjimą į Azerbaidžano tipo klaninę-partinę diktatūrą ar armėniško tipo Rusijos protektoratą, iki raminimų, jog Sakartvelo geopolitinė orientacija, kaip, beje, ir kitų Pietų Kaukazo šalių, priklauso ne tiek nuo valdančios partijos, kiek kur kas stabilesnių ir gilesnių priežasčių.
Tiesa, kaip visada, yra kažkur per vidurį. O tam, kad ją būtų lengviau įžvelgti, tikslinga atskirti keturis padėtį Sakartvele lemiančius veiksnius – įvykių eigą, šalies geopolitinę orientaciją, parlamentinį boikotą, kaip politinės kovos įrankį ir kartvelų politinę kultūrą, kaip atskirą reiškinį.
